Rugsėjo „Artuma“: po kokio teisingumo saule gyvename?
Rūkuose skęstantis rugsėjis po saulėtosios vasaros – gana melancholiškas metas. Atostogos
baigėsi ir teks grįžti prie rutininių darbų. Gamtos derliaus tvarkymo metas taikliai
primena ir apie žmogiškuosius socialinius dėsnius, tad „Artuma“ ryžosi gvildenti pareigos
dirbti, teisės į savo darbo vaisius bei jų krikščioniško pasidalijimo klausimus. Kitaip
tariant, gilintis į opiuosius socialinio teisingumo dalykus, ypač – šeimos instituto
kontekste. Taigi kam turi rūpėti socialiniai klausimai? O visuomeniniai? Tautiniai
ir emigracijos (beje, jau greitai – spalio 5 d. pasirodys gyventojų surašymo duomenys)?
Kokios apskritai šių „atšakų“ sąsajos?
Kun. Kęstutis K. Brilius MIC rašo, jog
esame susiję duonos ryšiu. Antanas Gailius reziumuoja: „Tik mes patys ir sukrauname
tą turtą, kurį valstybė gali dalyti. Jokių kitų išteklių ji neturi.“ O vis dėlto dabartinė
daugelio šalių politika demonstruoja keistą dirbančiojo nuvertinimą: entuziastingai
priimamas, visaip skatinamas technologijų tobulėjimas ir sveikinamas pats produktas,
tačiau darbininkas, sukūręs jį, laikomas priešu. Šiame ekonominiame kontekste „Artumos“
tekstams belieka priminti, kad biblinėje tradicijoje rankų darbas itin vertintas.
Taigi nuoširdus darbas; pelnytas, sąžiningas atlygis; socialinė atsakomybė ir aukojimas,
materialinė pagalba – dažniausi šio numerio žodžiai. Lieka tikėtis, jog savo skaitytojus
šie „Artumos“ tekstai sustiprins, kilstelės vienu socialinės atsakomybės laipteliu
aukščiau. O „Gerasis Samarietis“ nuo viršelio primins apie pagalbos be išskaičiavimo
praktiką.
Paprastai kiekvienas „Artumos“ numeris kupinas krikščioniškos vilties,
patarimų, paraginimų. Ypatingai taiklių citatų, – ganytojų, palaimintųjų, šventųjų.
Taip ir šįkart didžiausią temai stimulą suteikė palaimintasis Jurgis Matulaitis, kuriam
socialinės teisybės ir brolybės, moterų užimtumo ir protų nutekėjimo rūpesčiai ramybės
nedavė ir prieš 100 metų. Lygiai prieš metus spausdinome Algimanto Ramono tekstą „Šeimos
politika popieriuje ir tikrovėje“. Ar daug kas pasikeitė, – per metus, per šimtmetį?
Paraginimų ir patarimų daug, na, o „vaisių“? Ar jau atskirtos raugės nuo kviečių?
Neatsitiktinai šįkart Ramonas rašo apie abstrakčių diskusijų be paskirstytų atsakomybių
ir įsipareigojimų grėsmę.
Socialinis teisingumas siejasi su teisingumu ir politika
apskritai; tad artėjantys rinkimai – nauja galimybė užduoti klausimus bei rinktis
tuos, kurie mato šeimą ir vertina galimybę pasirūpinti tuo, kas svarbiausia. Skaitytojams
turėtų labai praversti Ramono suformuluoti kontroliniai klausimai politikams. Tai
siekis priminti, jog nesame tik mokesčių mokėtojai. Esame piliečiai, atsakingi savo
šalies gerovės kūrėjai ir gamtos puoselėtojai. „Pokyčių versmė ir pradžia – žmogaus
širdis“, – rašė palaimintasis Matulaitis. Valstybės vaidmenį socialinėje srityje jis
matė kaip tiesioginį tarnavimą visuomenės labui per išmintingą viešosios politikos
organizavimą, sukuriant tokias gyvenimo sąlygas, kad piliečiai patys galėtų pasiekti
gerovę. Perfrazavus ir pritaikius šiandienai, turbūt tai reikštų, jog ne skrajutėmis
dera kovoti su šešėline ekonomika...
Šiame numeryje daug rašoma ir apie išskirtinį
Lietuvai įvykį – šįmet minimą Lietuvos Krikšto 625 metų sukaktį, kuri bus švenčiama
ir netrukus prasidėsiančiuose Šiluvos atlaiduose. Ta proga prisimenamas ir Krikšto
600 metų jubiliejaus šventimas bei svarstoma apie mūsų tautos ateitį, – juk, pasak
palaimintojo Jono Pauliaus II, esame jauniausioji Bažnyčios dukra Europoje! Arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius savo jubiliejiniame žodyje klausia ir atsako: „Ką Krikštas davė
Lietuvai? Kad ir kaip bandytume idealizuoti savo tautos praeitį, aišku, kad iki krikščionybės
atėjimo Lietuva skendėjo didelėje tamsoje. Tuo metu, kai Europoje jau klestėjo universitetai,
mes, lietuviai, neturėjome nei rašto, nei knygų, nei mokyklų, juo labiau universitetų.
Buvo daug susipriešinimo, susiskaldymo, karų ir brolžudiškų kovų ir, kaip visada,
labiausiai kentėjo paprasti žmonės, visai nematę išeities, kad gyvenimas galėtų pasikeisti
į gera. Kaip tai panašu į šiandieną, kur Evangelija nustumiama į užribį.“ O homiliją
ganytojas pabaigė žodžiais: „Be gilaus tikėjimo, vien įstatymais šeimos institucijos
neapginsime.“
Šioje „Artumoje“ taip pat aptariama sudėtinga vertybinės orientacijos
kaita, inicijuota JAV Prezidento, bei religinių bendruomenių reakcija į žmogaus laisvių
suvaržymą. Psichologė Zita Vasiliauskaitė supažindina su atjautos reiškiniu ir nuoširdaus
noro padėti psichologine motyvacija, o tėvams bus labai naudingas straipsnis apie
vaikų pykčio priepuolius ir išmintingai ramią suaugusiųjų laikyseną jų metu. In memoriam
Marijai Bagdonienei pagerbti skaitysime ne tik Dievo bei žmonių tarnystei pašvęsto
gyvenimo pavyzdį, bet ir paskutinį jos paraginimą: „Dirbkite, kol tik pajėgiate.“
Moksleiviams
ir studentams, mokytojams ir profesoriams „Artuma“ linki sėkmingo mokslo metų starto,
o visiems skaitytojams – įkvėptų rudens darbų ir sprendimų. Taip pat žinokim, kad
rinkimuose ginti ar palaikyti turime ne kažkurią politinę partiją ar galios struktūrą,
bet teisingą tikslą ir pastangas siekti bendro, broliško gėrio. (Rūta LAZAUSKAITĖ)