Libano maronitų patriarchas Bechara Rahi. Niekada krikščionys nepaliks Artimųjų Rytų

Katalikiška tarpusavio pagalbos ir solidarumo organizacija „Kenčianti Bažnyčia“ kalbino Libano maronitų patriarchą Bechara Boutros Rahi apie situaciją jo šalyje, kai visai šalia, kaimyninėje Sirijoje siaučia pilietinis karas.

Šis karas, pasak patriarcho, tarp Sirijos sunitų daugumos ir alavitų mažumos jau turi pasekmių Libano šiaurėje, kur taip pat gyvena sunitų ir alavitų bendruomenės. Įtampa Sirijoje taip pat aštrina Libano musulmonų sunitų ir šiitų santykius. Dar vienas pasidalijimas kyla ne iš religinių, o iš politinių simpatijų: dalis libaniečių remia Siriją valdžiusį režimą, siekianti išgyventi, kita dalis smerkia.

Šiame kontekste, pasak patriarcho Bechara Rahi, Libano krikščionys turi būti atsakingi ir paimti į savo rankas atsakomybę, nes jie visada, pagal savo kultūrą ir dvasingumą, siekia taikos, pažangos ir modernumo vertybių. Jie myli taika ir kovoja už teisingumą, atviri sugyvenimui ir bendradarbiavimui su musulmonais.

Iš kitos pusės, nors Libano politinė santvarka numato aukščiausių valstybinių pareigų padalijimą religinių grupių (prezidentas krikščionis maronitas, premjeras musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas musulmonas šiitas) atstovams, Libanas nėra konfesinė ar teokratinė valstybė, pabrėžė patriarchas. Šalyje religija ir valstybė yra atskiros, autonomiškos. Jokio tikėjimo religinė knyga nėra tiesioginis teisės šaltinis. Visos konfesijos turi autonomiją sprendžiant vidinius reikalus, valstybė nesikiša. Libane yra subalansuotas bendras gyvenimas tarp krikščionių, kurie linksta link pasaulietiškumo, ir musulmonų, kurie linksta link teokratijos.

Krikščionys bėga iš Sirijos, kur jiems grasina kai kurie sunitų fundamentalistai. Apie šimtas tūkstančių koptų krikščionių pasitraukė iš Egipto, kuriame po ilgamečio režimo nuvertimo padidėjo radikalių musulmonų įtaka politikoje, praktikoje tampanti krikščionių diskriminacija.

Ir vis dėlto, tvirtai tiki Libano maronitų patriarchas, niekada krikščionys neišnyks iš Artimųjų Rytų, kuriuose jie gyvena 2000 metų, kuriuose pirmosios bendruomenės buvo įsteigtos tiesiogiai pačių Kristaus apaštalų. Artimųjų rytų kultūros yra persmelktos evangelinėmis ir krikščioniškomis vertybėmis. Krikščionys turi visų pobūdžių institucijų ir aktyviai veikia savo visuomenėse. Jų buvimo ir veikimo svarbą, ištikimybę įstatymui ir tautai pripažįsta ir patys musulmonai. (Vatikano radijas)