Kardinolo Saliege laiškas - krikščioniškos sąžinės ir drąsos pavyzdys

Tulūzos arkivyskupija Prancūzijoje ketvirtadienį prisiminė arkivyskupo Jules Geraud Saliege sielovadinio laiško paskelbimo 70-ąsias metines. Šis trumpas laiškas yra krikščioniškos sąžinės ir drąsos pavyzdys, jo esmė nė trupučio nenuvertėjo ir išlieka vienodai svarbi daugybėje šiandienos situacijų.

Arkivyskupas Saliege paskelbė savo laišką 1942 metų rugpjūtį. Tuometinė Prancūzija, greitai kapituliavusi prieš nacistinę Vokietiją, padalinta į dvi dalis. Šiaurinė dalis okupuota vokiečių, pietinė administruojama koloborantiško Vichy režimo. Jau pradėtas įgyvendinti nacistinis planas sunaikinti visus žydus. Vichy režimas, nors palaipsniui vis griežtinantis antisemitinę politiką ir izoliuojantis žydų tautybės asmenis, Prancūzijos žydų naciams dar neatiduoda, tačiau sutinka išsiųsti į Vokietijos teritoriją iš kitų kraštų prisiglaudusius žydus. Vyrauja tyla ir represijų baimė.

Šiame kontekste paskelbtas „Monsinjoro Saliege, Tulūzos arkivyskupo, laiškas apie žmogaus asmenį“. Jame rašoma, jog „Yra krikščioniška moralė, yra žmogiška moralė, kurios teikia pareigas ir pripažįsta teises. Šios pareigos ir teisės atsižvelgia į žmogaus prigimtį. Jos ateina iš Dievo. Galima jas pažeisti. Joks mirtingasis neturi galios jų panaikinti.

Su vaikais, moterimis, vyrais, tėvais ir motinomis elgiamasi kaip su bloga banda, tos pačios šeimos nariai yra atskiriami vieni nuo kitų ir siunčiami nežinoma kryptimi – mūsų laikui skirtas šis liūdnas reginys.

Kodėl mūsų bažnyčiose nebėra prieglobsčio teisės?
Kodėl mes nugalėti?
Viešpatie, pasigailėk mūsų, Dievo Motina, melsk už Prancūziją.

Mūsų vyskupijoje kraupūs dalykai įvyko Noe ir Recebedou stovyklose. Žydai yra vyrai, žydai yra moterys. Nėra leidžiama daryti bet ką prieš juos, prieš vyrus, prieš moteris, prieš šeimų tėvus ir motinas. Jie yra žmonių giminės dalis. Jie yra mūsų broliai, kaip ir kiti. Krikščionis negali to užmiršti.

Prancūzija, mylima tėvyne, Prancūzija, kuri visų savo vaikų sąžinėse diegi pagarbos žmogaus asmeniui tradiciją. Riteriškoji ir dosnioji Prancūzija, aš neabejoju, tu nesi atsakinga už šias baisybes“.

Laiškas buvo pasirašytas rugpjūčio 13 dieną ir išsiųstas į visas Tulūzos arkivyskupijos parapijas su nurodymu perskaityti sekmadienio Mišiose „be komentarų“. Laiškas buvo skaitomas rugpjūčio 23 dieną ir nors ne visi išdrįso tai padaryti, garsas apie jį plačiai pasklido: ne tik pietų, bet ir okupuotoje šiaurinėje Prancūzijos dalyje. Laiško turinys bent du kartus transliuotas ir britų radijo BBC bangomis.

Valdžia arkivyskupo Saliege deklaracijos negalėjo praleisti pro akis. Be to, laiškas iš tiesų buvo tik vienas iš nepatogių ganytojo veiksmų: tiek prieš jo paskelbimą, tiek po jo arkivyskupas darė, kas jo galioje, lankydamas įkalinimo stovyklose žydus ir kitus kalinius, padėdamas ir slėpdamas esančius laisvėje. Todėl 1944 Gestapas jį areštavo ir ko gero tik amžius, silpna sveikata (dalinis paralyžius) ir bendražygių protestas jį patį išgelbėjo nuo kelionės į vieną iš konclagerių.

Bet dar tais pačiais 1942 metais Vichy režimas per tuometinį apaštalinį nuncijų pareikalavo Vatikano, kad arkivyskupas Saliege pasitrauktų į pensiją. Tačiau Šventojo Sosto nuomonė buvo kita – ganytojas liko savo pareigose, o 1946 metais jau kitas nuncijus Prancūzijoje Angelo Roncalli, būsimasis popiežius Jonas XXIII, jam atvežė kardinolo kepurę – kaip minėta, Saliege turėjo paralyžių ir pats negalėjo, kaip tradicija paprastai reikalauja, atvykti į Romą. Kardinolas Saliege mirė 1956 metais, sulaukęs 86. Jis buvo pagerbtas „Tautų teisuolio“ titulu. (Vatikano radijas)