Basieji karmelitai švenčia 450 metų jubiliejų

Rugpjūčio 24 dieną Basieji karmelitai švenčia 450 metų jubiliejų – prieš puspenkto amžiaus šventosios Teresės Avilietės, didžios mistikės ir teologės, šiandien paskelbtos Bažnyčios Mokytoja, pastangomis Avilos mieste Ispanijoje buvo įsteigtas šv. Juozapo vienuolynas, reformuotos karmelitų atšakos pradžia. Karmelio Mergelės šventės proga ordiną su jubiliejumi sveikino popiežius Benediktas XVI.

Basųjų karmelitų ordino generalinis prepozitas t. Saverio Cannistra jubiliejaus proga parašė laišką, kuriame pirmiausia dėkoja Dievui už tokį darbą ir meilę. Be Dievo malonės ir pagalbos joks karmelitas negalėtų būti ten, kur dabar yra. Jei tiesa, kad Teresė Avilietė save paaukojo Jėzui, tai dar labiau Jėzus save dovanojo Teresei ir dovanoja save visai savo šeimai.

Basųjų karmelitų ordinas daug patyrė ir pasikeitė per savo gyvavimo laikotarpį ir per pastaruosius penkiasdešimt metų. Ne visi pasikeitimai, anot t. Cannistra, buvo karmelitų charizmos išraiška, autentiška ištikimybė. Tačiau iš sudėtingos, kartais prieštaringos tikrovės gimsta naujos kartos, naujas jautrumas, nauja patirtis.

Šventajai Teresei, primena karmelitas, buvo 47 metai, kai pirmąsyk išgirdo šv. Juozapo vienuolyno varpų garsus. XVI amžiaus kontekste tai buvo gerokai vyresnis žmogaus amžiaus, nei šiandien. Nepaisant to, Teresė leidosi į naują kelionę, nujausdama daug rizikos ir nežinomybės, neturėdama galingų užtarėjų ar ekonominių išteklių. Pats jos buvimas moterimi jau kėlė daug sunkumų. Tačiau dvi jėgos jai padėjo įveikti visą žmogišką ir stiprų pasipriešinimą: Dievo patirtis ir aistra dėl Bažnyčios ir pasaulio, atsidūrusių sukrėtime.

Ir šiandien šios jėgos gali mus įkvėpti ir paskatinti leistis į kelią ar, labiau, praminti kelią peizaže, kuris kartais atrodo kaip tuščia dykuma be kelių, kurioje jaučiamės pasimetę, arba kaip neperžengiamas miškas, kuriame neįmanoma atrasti proskynos.

Teresės gyvenime būta momentų, kai jai pačiai naujos kongregacijos įsteigimas atrodė paprasčiausiai nerealus ir ji skundėsi Viešpačiui, kad šis jos prašo neįmanomų dalykų. Pirmojo vienuolyno įsteigimo istorija yra abejonių, nuovargio, persekiojimo ir visų tipų kliūčių istorija. Bet taip pat paguodos, apvaizdiškų susitikimų, netikėtos pagalbos, vidinio tikrumo istorija.

Savo autobiografijos adresatui Garsijai iš Toledo šventoji paliko laisvę savo nuožiūra išplėšti iš rankraščio vienus ar kitus puslapius, tačiau prašė palikti dalį, kurioje pasakojama apie vienuolyno įsteigimą, atiduodant po jos mirties kitoms vienuolėms.

„Naujai atvykusios bus labai padrąsintos tarnauti Dievui ir daryti tai, kas įmanoma ne vien todėl, kad nesugriūtų pradėtas darbas, bet kad tobulėtų, matydamos kaip Viešpats rūpinosi darbo pabaigimu, pasitelkęs tokį netobulą ir vargingą įrankį kaip aš“, rašė šventoji. Tokios pat dvasios, pasitikėjimo karmelitams reikia ir šiandien, priduria ordino vyresnysis.

Daugybę kartų, pasak jo, kalbame, ypač Vakaruose, apie vienuolinio gyvenimo krizę, pašaukimų trūkumą, bendruomenės senėjimą, apie motyvacijos praradimą ir tapatybės krizę. Vis tik, nemenkinant šių sunkumų, su kuriais kasdien susiduriama, krizė taip pat yra aplinka, kurioje gimsta naujos intuicijos ir gilūs pokyčiai. T. Cannistra citavo žinomus Alberto Einšteino 1935 metais, po tuometinės ekonominės krizės patirties, pasakytus žodžius, jog „krizėje gimsta kūrybingumas, atradimai ir didžios strategijos“, gimsta progresas. Šia prasme tai palaiminimas asmenims ir tautoms. Tikroji krizė yra nenoras kovoti ir susitaikymas su ja.

Tokie žodžiai teisingai stimuliuoja ir neša viltį, skatina stotis ir parodyti ką gali, nepasiduoti baimei ir nusivylimui. Bet svarbu aiškiai suvokti, kad religiniame ir dvasiniame gyvenime tai teisinga tik dalinai, to nepakaks be Dievo, be gyvojo vandens, trykštančio ten, kur jau ne žmogus veikia, bet leidžiasi veikiamas, ne jis renkasi, bet leidžiasi pasirenkamas. (Vatikano radijas)