Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51-58)

KELIAS Į DANGŲ

Šio sekmadienio Mišiose skaitoma paskutinė Jėzaus kalbos apie „gyvenimo duoną“ dalis. Nežiūrint žydų nepasitenkinimo, Išganytojas patvirtina, kad ši Jo dovana yra regima tikrovė. Jo kūnas ir kraujas teikia žmogui dieviškąją gyvybę ir jį paverčia nauju kūriniu.

Jėzus nesirūpina daryti bent ką nors, kad pasinaudotų akimirkos populiarumu, Jis nesistengia sušvelninti savo teiginių, nebijo prieštarauti savo klausytojų nuotaikoms. Priešingai, susidaro įspūdis, kad Jis savotiškai mėgaujasi sukelta provokacija: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują… pasilieka manyje ir aš jame“.

To meto žydai, tikriausiai, negalėjo nė įsivaizduoti labiau piktinančio posakio, kaip kad „gerti kraują“. Žydų tradicijoje kraujas buvo gyvybės sinonimas, todėl nebuvo įmanoma gerti kraujo, tuo pat metu neišniekinant gyvybės. Pagal žydų religijos reikalavimus gyvuliai būdavo skerdžiami taip, kad iš jų ištekėtų visas kraujas, ir tik tada mėsą buvo galima naudoti maistui. Kaip tik todėl Jėzaus amžininkai su siaubu žvelgdavo į pagonių maistui paruošiamą mėsą.

Be abejo, Jėzui šios taisyklės buvo žinomos, todėl, kviesdamas visus „gerti savo kraują“, Jis puikiai suvokė, kad taip suerzins savo klausytojus, papiktins juos, išprovokuos atmetimą ir nepasitenkinimą…

Tad kodėl Viešpats taip pasielgė? Argi Jis negalėjo pasirinkti ne tokį drastišką įvaizdį? Ar negalėjo pasistengti neįžeisti savo meto tikinčiųjų jausmų?

Žinoma, mums, besistengiantiems bendrauti ir siekti supratimo, būtų svarbios Jėzaus pastangos rasti savo klausytojų pritarimą, tačiau iš tiesų Jam pirmiausia rūpėjo aiškiai pasakyti, ką Jis siūlo mums, kad pats žmogus galėtų laisvai šią dovaną priimti ar jos atsisakyti. Tiesa gali būti kieta ir nemaloni, nepriimtina, tačiau ji svarbesnė už visa kita.

Mes žinome, kad čia kalbama apie tikėjimo tiesą, guodžiančią ir teikiančią malonę tiesą. Kraujas reiškia gyvybę? Tegu bus taip, tačiau Jėzus kaip tik ir atidavė už mus savo gyvybę. Valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują, reiškia: kuo giliausiai susivienyti su Jo gyvybe.

Gali susidaryti įspūdis, kad kūnas ir kraujas yra perdėti įvaizdžiai, jei nekreipsime dėmesio į Jėzaus siūlomą patirtį. Vis dėlto, jei atsižvelgsime į meilės ryšį, siejantį Jėzų su mumis, tada jokio perdėjimo nebelieka. Pagaliau toje pačioje Evangelijos ištraukoje skaitome Jėzaus žodžius, leidžiančius įžvelgti mokiniui svarbiausius dalykus. Pernelyg dažnai, kalbant apie tai, kaip reikia „sekti“ Jėzų, vartojame atsiskyrimo sąvoką: kad galėtume sekti Kristų, privalome visko atsisakyti, viską palikti… Tačiau krikščionišką gyvenimą sudaro ne vien tai. Būti krikščionimi, reiškia: leisti Kristui gyventi mumyse ir gyventi Kristuje, susivienijus su Juo pačiu glaudžiausiu būdu.

„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“. Tai pats svarbiausias Jėzaus pokalbio su minia, ieškojusia nemokamos duonos, posakis. Šie žodžiai pastūmėjo nusivylusią minią palikti Jėzų, tačiau jie ir šiais laikais kviečia mus ištirti ir atnaujinti savo tikėjimą Mokytojo žodžiais. Ką mums nori pasakyti Jėzus?

Mišių metu mes nevalgome iš Marijos gimusio Jėzaus kūno. Negalėtume to padaryti. Nesame žmogėdros! Šis kūnas buvo susijęs su anuo laikmečiu ir tuo vienu, kuriame buvo Jėzus. Dabar mes valgome Prisikėlusiojo Kūną, išėjusį iš kapo Velykų rytą, nebegendantį ir nugalintį mirtį. Mes galime valgyti tą Kūną, nes tai yra Dievas. Jis yra begalinis, esantis visur, peržengiantis laiko ir erdvės ribas, neišsemiamas, visas esantis kiekviename pakonsekruotos duonos trupinėlyje ir kiekviename pakonsekruoto kraujo lašelyje. Todėl dalyvauti Mišiose, reiškia: maitintis priskėlusiu Kristumi, kuris ateina pas mus ir auga mumyse. Tai nepaprastas dalykas. Mišios nėra kažkas gero, švento ar didingo… Mišios yra mūsų buvimas, jose gyvena prisikėlęs Kristus, kuris sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“…

Šis buvimas Jame ir Jo buvimas mumyse kasdien veda mus į amžinąjį gyvenimą, kuris iš tiesų nėra tai, kas dar turi ateiti, bet paprasčiausiai mūsų pačių gyvenimo pilnatvė.

Dangus nėra žvaigždynuose paslėpta vieta. Dangus - tai visuomet būti su Viešpačiu… (mons. Adolfas Grušas)