Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. Jėzus – duona iš dangaus
Sekmadienio vidudieni vykusio iprastinio susitikimo su maldininkais, susirinkusiais
kalbeti Viešpaties Angelo maldos, metu popiežius Benediktas XVI tese katecheze, skirta
Evangelijos pagal Jona šeštajam skyriui, skaitomam jau keliu pastaruju sekmadieniu
liturgijoje. Šiandienis Evangelijos skaitinys, - sake Popiežius, - mus kviecia pamastyti
apie duonos, kuria Viešpats pamaitino žmoniu minia, padauginimo prasme ir apie Jezaus
raginima, kad jo pamaitinti žmones trokštu išliekancio, amžina gyvenima duodancio
maisto. Jezus nori padeti žmonems gerai suprasti ivykusi stebukla: stebuklingai numalšindamas
ju kuno alki, jis nuteikia juos priimti žinia, kad tai jis yra iš dangaus nužengusi
duona (plg. Jn 6,41), kuri pasotina galutinai. Taip pat ir per dykuma keliaujanti
žydu tauta buvo maitinama duona iš dangaus - mana, kuri palaike žmoniu gyvybe per
visa kelione iki pažadetosios žemes. Dabar Jezus kalba apie save kaip iš dangaus nužengusia
duona, kuri pasotina ne tik šia akimirka, bet visam laikui. Jis yra amžinojo gyvenimo
maistas, nes jis yra vienatinis Tevo Sunus, atejes i pasauli, kad padovanotu žmogui
gyvenimo pilnatve, kad ivestu žmogu i paties Dievo gyvenima.
Žydų tradicijoje
tikroji duona, maitinanti Izraelio tautą, buvo Įstatymas, Dievo žodis, - pažymėjo
popiežius Benediktas. Izraelio tauta buvo įsitikinusi, kad Tora buvo fundamentali
ir amžina Mozės palikta Dievo dovana. Šituo Izraelio tauta ir skyrėsi nuo kitų tautų:
ji žinojo Dievo valią, o tuo pačiu ir teisingą kelią, kuriuo jai reikia eiti. Dabar
Jėzus, save vadindamas iš dangaus nužengusia duona, sako, kad tai Jis yra įsikūnijęs
Dievo Žodis, kurio dėka Dievo valia gali būti žmogaus maistas, palaikantis gyvybę
ir rodantis kelią.
Tad, pasak Šventojo Tėvo, abejoti Jėzaus dieviškumu, taip
kaip šio sekmadienio Evangelijos žydai, reiškia priešintis Dievo užmojui. Jie sakė:
„Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?“ (Jn
6,42). Jie mato tik žemiškąją Jėzaus kilmę ir atsisako priimti jį kaip kūnu tapusį
Dievo Žodį. Šv. Augustinas, savajame komentare Jono Evangelijai, šitaip aiškina: „Jiems
dangiškoji duona buvo svetima. Jie nesugebėjo jausti alkio. Jų burnos ir širdys buvo
nesveikos... Šiai duonai reikalingas dvasinis žmogaus alkis“. Ir mes turime savęs
klausti, - sakė Benediktas XVI, - ar jaučiame šitą alkį, Dievo Žodžio alkį, tikrosios
gyvenimo prasmė pažinimo alkį. Tik alkstantieji Dievo, tik tie, kurie jam paklūsta,
sugeba tikėti Jėzų, sutikti Jį. maitindamiesi Juo surasti tikrą gyvenimo kelią – gyvenimo,
teisingumo, tiesos ir meilės kelią. Šv. Augustinas priduria: „Viešpats sakė, kad jis
yra iš dangaus nužengusi duona, ragindamas jį tikėti. Valgyti gyvąją duona – reiškia
tikėti. Kas tiki - valgo ir yra neregimai pasotinamas. Ir lygiai taip pat neregimai
jis atgimsta naujam, gilesniam ir tikresniam gyvenimui, atgimsta viduje, tampa nauju
žmogumi“.
Šaukimės Mergelės Marijos užtarimo ir prašykime, kad ji mus vestų
susitikti su Jėzumi, kad mūsų draugystė su juo būtų vis stipresnė. Prašykime, - ragino
Popiežius baigdamas kalbą prieš sekmadienio vidudienio maldą, - kad ji įvestų mus
į tobulą meilės bendrystę su jos Sūnumi, iš dangaus nužengusia duona, kad atsinaujintume
iš vidaus. (Vatikano radijas)