Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6,41-52)

KELIAS Į GYVENIMĄ, Mons. Adolfas Grušas

Žydams buvo nepriimtini Mokytojo iš Nazareto žodžiai: „Aš esu duona, nužengusi iš dangaus“. Negana to, Jėzus patvirtino, kad Jis yra ta vienintelė duona, kuri gali numalšinti į Jį tikinčiųjų alkį bei troškulį. Kaip tik tai išgirdę, savo nepasitenkinimą pareiškė Jėzaus klausęsi žydai. Jei miniai svarbu buvo tai, kaip Jėzaus elgesys atitinka jos lūkesčius, ar liaudžiai Jis būtų priimtinas, kaip mesijas, žydams labiau rūpėjo teologinė šio klausimo pusė. Jie norėjo gauti atsakymą į tai, kas yra Jėzus, kuo Jis pats save laiko, iš kur atsirado jų tarpe. Todėl nesunku įsivaizduoti, kokia buvo reakcija į Jėzaus žodžius, kai Jis pavadino save gyvenimo duona.

Kaip tai gali būti? Juozapo sūnus, vienas iš jų, toks pat, kaip ir jie, kuris valgo, kvėpuoja, miega… kaip Jis gali sakyti, kad yra nužengęs iš dangaus?! Kokia teise Jis pretenduoja būti vadinamas Mesiju, kalbėti apie Dievą, kaip savo Tėvą?! Kaip Jis drįsta iškelti save aukščiau už Mozę ir sakyti, kad Jo duodama duona yra geresnė už tą, kurią dykumoje valgė jų protėviai?!

Verta atkreipti dėmesį, kad Jėzus į šiuos murmėjimus neatsiliepia, mėgindamas sušvelninti savo žodžius ir bandydamas rasti bendrus sąlyčio taškus, kad būtų įmanoma megzti dialogą. Išganytojas elgiasi priešingai: Jo skelbiamas apreiškimas tampa dar kategoriškesnis, parodydamas Jėzaus vienintelį ir ypatingą santykį su Tėvu.

Vis tiktai bene svarbiausias dalykas Jėzaus žodžiuose yra skelbimas apie amžinąjį gyvenimą. Viešpats tvirtina, kad amžinojo gyvenimo pagrindu yra tikėjimas į Jį, kuriame galima įžvelgti ir dangaus Tėvą, pamatyti istorinę Dievo meilę savo žmonėms. Tiesiog užgniaužia kvapą Jėzaus tvirtinimas: „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“. Reikia atkreipti dėmesį, kad Jėzus kalba apie tai, ne kaip apie ateities dalykus, bet apie dabartį, apie žmonių gyvenimo šioje žemėje tikrovę. Amžinasis gyvenimas nėra kažkas tokio, ką būtų galima pavadinti galutiniu atsiskaitymu, kuomet suskaičiuojami šventumo taškai ir atlyginimas už tai mums įteikiamas po mirties.

Tikėjimas jau dabar, šią akimirką mūsų gyvenimą daro amžinu, nes užpildo jį paties Dievo amžinumu ir Jo meile – vienintele nemirtinga galia. Priėmę šią meilę, pasidavę jos veikimui mes jau gyvename amžinybėje. Ši meilė mus maitina Gyvenimo Duona, kuri yra paties Dievo gyvybė mumyse. Stengdamiesi tapti panašūs į Jėzų, mes maitinamės ta meile, kuri neprašo nieko daugiau, išskyrus suteikiamą galimybę mūsų širdyse atverti kelią į naują gyvenimą.