2012-08-04 12:54:46

Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis


Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.

Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.

Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“. (Jn 6,24-35)

GYVYBĖS DUONA

Jau klausantis praėjusio sekmadienio Evangelijos, galėjo kiti tam tikrų įtarimų dėl Jėzaus misijos ateities, ar bent jau dėl to, kaip ją supranta žmonės. Tarp kitko: šiuo atveju galime kalbėti ne tik apie anų laikų Jėzų supusius žmones, bet ir apie dabarties tikinčiuosius, ar jau tokius, kurie save tokiais laiko.

Tuojau pat po nepaprasto duonos padauginimo ženklo minia puolė ieškoti Jėzaus, o Jis nuo žmonių pasislėpė. Minia ieškojo Išganytojo, kad Jį paskelbtų karaliumi. Jie visi buvo sotūs ir įsitikinę, kad galiausiai rado mesiją, kuris atitinka jų lūkesčius… ir gali prikimšti pilvą.

Tačiau Jėzus, laisvas žmogus, bėga nuo šios minios. Jis nėra tas karalius, kokio ieško stebuklingai pamaitinti žmonės. Jis nėra tas mesijas, kurį žmonės manosi atradę. Iš tiesų šis nepaprastas stebuklas drauge buvo ir lūžis Jėzaus skelbime. Žmonės, atrodo, tiek daug matę ir klausęsi, Jėzaus nesuprato, todėl tenka praktiškai viską pradėti iš pradžios.
Šio sekmadienio Evangelija kaip tik pradedama tokiu priekaištu. Kodėl minia ieško Jėzaus? Ko iš Jo tikisi? Ko trokšta? Kokius lūkesčius nori patenkinti? Apskirtai, kodėl jie nusekė paskui Mokytoją iš Nazareto?

Tai rimti klausimai, kurie buvo skirti tada dykumoje Jėzaus ieškojusiais miniai, bet jie nė kiek ne mažiau aktualūs šiandien mums. Evangelija mums atneša tiesą, sukrečia, nori duoti atvirą atsakymą mūsų ieškojimams, tačiau kartais mums taip pat atrodo, kad keliami klausimai yra pernelyg sudėtingi ir rimti. Mums pakaktų ramaus gyvenimo šiame pasaulyje, sėkmės ir palaimos, o visa kita, atrodytų, gali ir palaukti… Vis dėlto verta prisiminti, jog geriau padaryti vieną žingsnį teisinga kryptimi, negu greitai bėgti link bedugnės…

Vis iš naujo skaitant šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauką, sukrečia Jėzaus atsakymas į jo mokinių minios užduotą klausimą: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Šiame klausime tarsi paslėpta visų mūsų problema: žodis „daryti“. Mes vertiname tik tai, kas padaryta, tai, ką matome, kas atneša materialinės naudos. Jėzus neveltui savo klausytojų dėmesį nukreipia į kitą plotmę: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Mokytojas iš Nazareto savo klausytojus kvieči atsiversti, atverti savo širdis naujai žiniai, įtikėti tą Dievo Veidą, kurį Jis apreiškia savo gyvenimu ir žodžiu. Tai ir yra svarbiausias darbas: įtikėti Dievą. Kalbama ne apie tai, ką reikia daryti, ar ko nedaryti, bet apie tai, kad viso mūsų gyvenimo centre privalo būti Jis.

Jis, vienintelis, kuris pasotina mūsų vidinį alkį. Jis, vienintelis, kuris tikrai žino, ko mums reikia. Jis, Gyvybės Duona.

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.