Vidudienio malda. Gilus Dievo alkis

Brangūs broliai ir seserys, šį sekmadienį pradėjome 6-ojo Evangelijos pagal Joną skyriaus skaitymą. Skyrius prasideda pasakojimu apie duonos padauginimą, kurį vėliau Jėzus komentuoja Kaufarnaumo sinagogoje, pats save pavadindamas „duona“, kuri teikia gyvenimą. Jėzaus padaryti veiksmai yra paraleliški Paskutinei Vakarienei: „Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems“. Duonos tema, kuri, po padėkos maldos, yra dalijama primena Eucharistiją, - sekmadienio vidudienio maldoje Kastelgandolfe, savo vasaros rezidencijoje, maldininkams sakė Benediktas XVI.

Evangelistas pastebi, kad jau artinasi Velykos. Tad žvilgsnis, pasak popiežiaus, jau krypsta į Kryžių, totalią meilės dovaną, ir į Eucharistiją, šios dovanos pasikartojimą: pats Kristus tampa gyvenimo dovana žmonėms. Komentuoja šv. Augustinas: „kas, jei ne Kristus, yra dangaus duona. Bet kad žmogus galėtų valgyti angelų duoną, angelų Viešpats tapo žmogumi. Jei nebūtų tapęs, neturėtume jo kūno, neturėdami jo kūno nevalgytume altoriaus duonos“. Eucharistija yra nuolatinis didelis susitikimas tarp žmogaus ir Dievo, joje Viešpats tampa mūsų maistu, duoda save, kad savyje mus perkeistų.

Duonos padauginimo scenoje kalbama apie berniuką, kuris, susidūrus su sunkiu klausimu kaip pasotint tiek daug žmonių, atiduoda tiek, kiek turi: penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Stebuklas nepadaromas iš nieko, tačiau iš tų kuklių atsargų, kurias paprastas berniukas turėjo su savimi. Jėzus neprašo mūsų to, ko neturime, tačiau leidžia suprasti, kad jei kiekvienas pasiūlys tai, ką turi, stebuklas galės įvykti iš naujo: Dievas gali padauginti kiekvieną mažą mūsų meilės veiksmą, padaryti mus dalininkais savo dovanoje.

Minia yra abstulbinta stebuklo: ji mato Jėzuje naują Mozę, vertą galios, ir, tuo pačiu, užtikrintą ateitį sau, tačiau nesugeba pamatyti daugiau už materialų elementą, kurį suvalgė, tad Jėzus žinodamas, jog jie „ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“. Jėzus nėra žemiškasis karalius, kuris plečia valdžią, tačiau karalius, kuris tarnauja, pasilenkęs link žmogaus ne tik dėl paprasto pasotinimo, bet ypač dėl gilesnio alkio, orientacijos, prasmės ir tiesos, Dievo alkio pasotinimo.

Brangūs broliai ir seserys, prašykime Viešpaties mums atskleisti, kaip svarbu maitinantis ne tik duona, bet ir tiesa, meile, Kristumi, Kristaus Kūnu, ištikimai ir sąmoningai dalyvaujant Eucharistijoje, vis labiau su Juo suartėjant, - sakė Šventasis Tėvas. – Ne eucharistinis maistas yra pakeičiamas į mus, tačiau mes esame jo paslaptingai keičiami. Jėzus mus maitina priartindamas mus prie savęs, pritraukdamas prie savęs. Tuo pat metu melskimės, kad niekam nepritrūktų duonos, būtinos oriam gyvenimui, kad būtų nugriautos visos pasidalijimo sienos, ne ginklais, o pasidalijimu ir meile. Patikėkime save Mergelei Marijai, melsdami sau ir mūsų artimiesiems jos motiniško užtarimo. (Vatikano radijas)