XVII eilinis sekmadienis

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6,1-15).

PADAUGINTA MEILĖ, mons. Adolfas Grušas

Nors šių liturginių metų eiliniais sekmadieniais yra skaitomos Evangelijos pagal Morkų ištraukos, tačiau vidurvasarį ši tvarka nutrūksta, ir Bažnyčia mūsų sekmadieninius pamąstymus kreipia į Evangelijos pagal Joną puslapius. Šį ir kelis kitus ateinančius sekmadienius klausysimės šeštojo šios Evangelijos skyriaus, kuriame susidursime su ilgais svarstymais, gal ir ne visuomet aiškiai prabylančiais į mūsų protą. Susitiksime su įvairiais personažais - minia, žydais, kai kuriais Jėzaus mokiniais ir, pagaliau, apaštalais, tačiau svarbiausias klausimas bus vienintelis: kas yra Jėzus. Žinoma, turėsime rasti atsakymą ir sau patiems: ar mes išpažįstame tokį Jėzų?

Minimas Evangelijos skyrius prasideda pasakojimu apie duonos padauginimą. Tai vienintelis Jėzaus padarytas stebuklas, kurį aprašo visi keturi evangelistai, tačiau Jono lūpose šis pasakojimas tampa išskirtinis: čia pats svarbiausias asmuo yra Jėzus, o ne mokiniai. Jis, o ne mokiniai, mato išvargusią minią, Jis į tai atkreipia mokinių dėmesį, ir Jis – o ne mokiniai – dalija duoną išalkusiems.

Šis dėmesingo ir konkretaus Mokytojo paveikslas yra labai patrauklus. Jis kitoks, negu visi kiti mokytojai ir vadovai, kurie mielai rėžia ilgas kalbas susirinkusiems žmonėms, paaiškina, kaip jie privalo elgtis, ir pabrėžia, jog jie nėra nusipelnę to, ko trokšta. Pabaigus kalbą apsaugos vyrai juos nuveda prie automobilio, ir susirinkusiems telieka pažvelgti į nutolstančias švieseles. Jėzus pasielgė visiškai kitaip. Jis matė, kad penki tūkstančiai vyrų, atėjusių prie Tiberiados ežero pasiklausyti Jo Žodžio, buvo alkani, todėl, nė kiek nedelsdamas, nutarė jiems padėti.

Žinoma, žvelgiant grynai žmogiškais matais, Andriejus buvo teisus: penki kepalėliai duonos ir dvi žuvys – tai tik kiek daugiau negu nelabai gausūs priešpiečiai, su kuriais nėra ką daryti. Juk to tikrai nepakaks miniai vyrų, moterų ir vaikų, išvargintų karštos saulės spindulių! Tiesa, Andriejus tada dar negalėjo žinoti, kad, būnant su Jėzumi, svarbiausias klausimas yra ne „kaip“, o „kur“…

Tie penki kepalėliai ir dvi žuvytės yra menkniekis, jei laikomi uždarytame krepšyje, tačiau gali tapti labai dideliu dalyku, jei yra atiduodami į Jėzaus rankas. Šie paauglio priešpiečiai, pasidalijimais jais, atidavimas į Jėzaus rankas tapo ženklu visiems Jo sekėjams. Viešpačiui rūpi tik viena: kur padaryti stebuklą. Jis nesirūpina tuo, „kiek“ mes galime duoti, svarbu tik, kad nebijotume dalytis savo galimybėmis, ir čia kalbama jau ne apie vien materialinį turtą. Kur kas dažniau žmonėms stinga to, ką vadiname širdies šiluma, supratimu, užuojauta, dėmesiu, gailestingumu…

Šis pasakojimas apie Jėzaus padarytą stebuklą atskleidžia vieną tiesą, kurią suvokti gali ir privalo kiekvienas Jėzaus mokinys. Galiu turėti labai nedaug, tačiau jei tai yra atiduota į Dievo rankas, bus padauginta iki begalybės, ir priešingai, galiu turėti labai daug, tačiau jei tai laikysiu uždaryta savo širdyje, viskas bus skirta tik sunykimui, kai tuo nepasinaudosiu nė aš pats. Atrodytų, labai paprasta: meilė padaugina, uždarumas – sunaikina.

Mums reikia tik paklusti Dievo Žodžiui ir išmokti pasitikėjimo. Evangelija kalba apie savęs atsižadėjimą, kai jau nebepriklausome patys sau, o viską sudedame į Dievo rankas. Tada mes sudarome galimybę Dievui padaryti stebuklą ten, kur esame mes. Tada Dievo rankos laužys, dalins, skirstys kitiems. Jo rankos iki begalybės padidins mūsų meilę taip, kad visiems jos užtektų.

Nepamirškime, kad mūsų Dievas nieko nepasilaiko sau, o viską išdalija kitiems…