Arkivyskupas Miulleris. „katalikiškas tikėjimas atitinka aukščiausius intelektualinis
reikalavimus“
Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ paskelbė išsamų pokalbį su naujuoju
Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu Gerhardu Miulleriu.
Vos paskirtas
į šias pareigas, arkivyskupas Miulleris sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio – Tikėjimo
mokymo kongregacija yra ta, kuri sprendžia su tikėjimo supratimu susijusius konfliktus,
dažnai turinčius didelį rezonansą visuomenėje.
Darbas Tikėjimo mokymo kongregacijoje
jam yra pažįstamas, pasakojo arkivyskupas: penkerius metus jis buvo kongregacijos
narys ir dalyvavo daugybėje diskusijų ir posėdžių. Tačiau naujos yra prefekto pareigos
– tai atsakomybė koordinuoti kasdieninį kongregacijos darbą, patikimai paruošiant
ir įgyvendinant sprendimus.
Problemų ir iššūkių yra daug. Pavyzdžiui, grupių
problema – daug mūsų dėmesio užima tai, kas, kaip įprasta sakyti, yra kairėje, o kas
dešinėje. Ir taip galima nesunkiai užmiršti pagrindinį uždavinį – skelbti Evangeliją
ir konkrečiai išdėstyti Bažnyčios doktriną. Esame įsitikinę, pasak vokiečių ganytojo,
jog nėra alternatyvos Dievo apsireiškimui per Jėzų Kristų; jog Apreiškimas atsako
į didžiuosius žmogaus gyvenimo klausimus: kokia mano gyvenimo prasmė? Kaip galiu išgyventi
kančią? Ar yra viltis, einanti toliau už trumpą ir sunkų gyvenimą?
Arkivyskupas
Miulleris pasakojo apie savo šeimą. Tėvas beveik keturiasdešimt metų dirbo „Opel“
automobilių gamykloje. Mama prižiūrėjo namus. Augino savo vaikus katalikiškame tikėjime
ir praktikoje, be perlenkimų į vieną ar kitą pusę, teisingoje laisvės ir suvaržymų
pusiausvyroje, su aiškiais principais.
Jo pasirinkimas tapti kunigu ir studijuoti
teologiją buvo įtakotas sutiktų kunigų, kurie gyveno pavyzdinį dvasinį gyvenimą ir
puikiai derino jį su intelektualiniu.
Man niekada nekilo prieštaros tarp buvimo
kunigu ir studijų. Esu įsitikinęs, kad katalikiškas tikėjimas atitinka aukščiausius
intelektualinius reikalavimus ir neturime slėptis. Bažnyčia gali pasigirti daugeliu
didžių figūrų kultūros istorijoje. Tad galime drąsiai atsakyti į didžiuosius gamtamokslių,
istorijos, sociologijos ir politikos iššūkius, - tvirtino prefektas. Anot jo, tikėjimas
pasižymi didžiausiu atvirumu. Tai asmeniškas santykis su Dievu, kuriame yra visi išminties
lobynai. Todėl mūsų ribotas protas visada juda link begalinio Dievo. Visada galime
išmokti kažko naujo, suprasti giliau Apreiškimą, niekada jo neišsemsime. Neturime
aklo tikėjimo, bet tikėjimas negali būti paverstas tik racionalizmu.
Kalbėdamas
apie savo pažintį su Josephu Ratzingeriu, su Benediktu XVI, arkivyskupas Miulleris
sakė, kad ji prasidėjo nuo 1968 metais perskaitytos knygos „Įvadas į krikščionybę“.
Tuosyk jis buvo jaunas studentas, o Ratzingeris, priklausęs vyresnei kartai, jau žinomas
teologas, kuris meistriškai jungė tikėjimą ir protą. Vėliau, jau pačiam tapus dėstytoju
ir vyskupu, užsimezgė asmeninė pažintis su Ratzingeriu, kuris buvo tėviškas bičiulis
ir tvirtas atsparos taškas iškilus klausimams.
Tačiau dabar, pasak arkivyskupo
Miullerio, jis atvyko į Romą ne tam, kad Šventąjį Tėvą apkrautų naujais klausimais,
bet kad bent dalį jų nuimtų, išspręstų kongregacijos lygyje. Popiežius turi svarbią
misiją skelbti Evangeliją ir stiprinti savo brolius bei seseris. Kongregacijos uždavinys
yra sudaryti tam sąlygas, žinoma, apie esminius dalykus visada informuojant.
Bažnyčia
yra tikėjimo bendruomenė, tikėjimas yra jos didžiausias gėris, kurį ji turi perduoti
ir saugoti. Tikėjimas veda į išgelbėjimą ir kuria bendrystę tarp Dievo ir mūsų. Petrui
ir jo įpėdiniams Jėzus pavedė visuotinį mokymą ir Tikėjimo mokymo kongregacija tam
tarnauja. Kongregacijos uždavinys pirmiausia yra skleisti ir aiškinti tikėjimą. Bet
taip pat turi ginti nuo klaidų.
Arkivyskupas Miulleris pasakojo apie savo
artimą pažintį su lotynų Amerikos žemynu – keliolika metų ten praleisdavo po kelis
mėnesius kasmet, o studijų plotmėje – su išsilaisvinimo teologija. Kai kurie pastarosios
teiginiai, kaip žinia, 1984-1986 metais buvo įvardinti klaidingais tuometinės Tikėjimo
mokymo kongregacijos, kuriai vadovavo kardinolas Ratzingeris.
Marksistinio
savęs atpirkimo ir Dievo duodamo išgelbėjimo supainiojimą, žinoma, reikėjo atmesti.
Tačiau kita išsilaisvinimo teologijos dalis yra teisinga – kaip galima kalbėti apie
Dievo meilę ir gailestingumą žmonėms, kurie neturi valgyt, negali savo vaikams užtikrinti
ateities, o galingieji mindo žmogaus orumą ir teises? Tai, galiausiai, įmanoma tik
pačiam pasiryžtant būti su jais, kaip su broliais ir seserimis, be jokio žvilgsnio
iš aukšto, ir kantriai dirbant, kad situaciją gerėtų, kaip kad pokario Europoje kuriant
demokratinę visuomenę taip pat ir Bažnyčios socialinės doktrinos pagalba.
Tikėjimo
mokymo kongregacijos prefektas taip pat atsakė į klausimą apie dabartines diskusijas
su lefebristais ir kai kuriomis JAV moterų vienuolijomis.
Bažnyčios ateičiai
yra svarbu įveikti ideologinius susidūrimus iš bet kurios pusės. Yra vienintelis Dievo
Apreiškimas ir jis duotas visai Bažnyčiai. Negalima tuo pat metu tikėti ir netikėti.
Negalima duoti vienuolinius įžadus ir juos ignoruoti. Negalima kalbėti apie Bažnyčios
tradiciją ir priimti tik jos dalis.
Daug deklaracijų dėl moterų kunigystės
ignoruoja svarbų dalyką. Būti kunigu nereiškia susikurti poziciją. Negalima manyti,
jog kunigystė yra žemiškos galios pozicija, o emancipacija ateis tada, kai visi galės
ją užimti. Bažnyčiai vyras ir moteris turi tą pačią vertę. Katalikų tikėjime ne mes
sprendžiame, kas gali būti priimtas į kunigystę, už kurios visad yra Kristaus kvietimas.
(Vatikano radijas)