Arkivyskupas Miulleris. „katalikiškas tikėjimas atitinka aukščiausius intelektualinis reikalavimus“

Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ paskelbė išsamų pokalbį su naujuoju Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu Gerhardu Miulleriu.

Vos paskirtas į šias pareigas, arkivyskupas Miulleris sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio – Tikėjimo mokymo kongregacija yra ta, kuri sprendžia su tikėjimo supratimu susijusius konfliktus, dažnai turinčius didelį rezonansą visuomenėje.

Darbas Tikėjimo mokymo kongregacijoje jam yra pažįstamas, pasakojo arkivyskupas: penkerius metus jis buvo kongregacijos narys ir dalyvavo daugybėje diskusijų ir posėdžių. Tačiau naujos yra prefekto pareigos – tai atsakomybė koordinuoti kasdieninį kongregacijos darbą, patikimai paruošiant ir įgyvendinant sprendimus.

Problemų ir iššūkių yra daug. Pavyzdžiui, grupių problema – daug mūsų dėmesio užima tai, kas, kaip įprasta sakyti, yra kairėje, o kas dešinėje. Ir taip galima nesunkiai užmiršti pagrindinį uždavinį – skelbti Evangeliją ir konkrečiai išdėstyti Bažnyčios doktriną. Esame įsitikinę, pasak vokiečių ganytojo, jog nėra alternatyvos Dievo apsireiškimui per Jėzų Kristų; jog Apreiškimas atsako į didžiuosius žmogaus gyvenimo klausimus: kokia mano gyvenimo prasmė? Kaip galiu išgyventi kančią? Ar yra viltis, einanti toliau už trumpą ir sunkų gyvenimą?

Arkivyskupas Miulleris pasakojo apie savo šeimą. Tėvas beveik keturiasdešimt metų dirbo „Opel“ automobilių gamykloje. Mama prižiūrėjo namus. Augino savo vaikus katalikiškame tikėjime ir praktikoje, be perlenkimų į vieną ar kitą pusę, teisingoje laisvės ir suvaržymų pusiausvyroje, su aiškiais principais.

Jo pasirinkimas tapti kunigu ir studijuoti teologiją buvo įtakotas sutiktų kunigų, kurie gyveno pavyzdinį dvasinį gyvenimą ir puikiai derino jį su intelektualiniu.

Man niekada nekilo prieštaros tarp buvimo kunigu ir studijų. Esu įsitikinęs, kad katalikiškas tikėjimas atitinka aukščiausius intelektualinius reikalavimus ir neturime slėptis. Bažnyčia gali pasigirti daugeliu didžių figūrų kultūros istorijoje. Tad galime drąsiai atsakyti į didžiuosius gamtamokslių, istorijos, sociologijos ir politikos iššūkius, - tvirtino prefektas. Anot jo, tikėjimas pasižymi didžiausiu atvirumu. Tai asmeniškas santykis su Dievu, kuriame yra visi išminties lobynai. Todėl mūsų ribotas protas visada juda link begalinio Dievo. Visada galime išmokti kažko naujo, suprasti giliau Apreiškimą, niekada jo neišsemsime. Neturime aklo tikėjimo, bet tikėjimas negali būti paverstas tik racionalizmu.

Kalbėdamas apie savo pažintį su Josephu Ratzingeriu, su Benediktu XVI, arkivyskupas Miulleris sakė, kad ji prasidėjo nuo 1968 metais perskaitytos knygos „Įvadas į krikščionybę“. Tuosyk jis buvo jaunas studentas, o Ratzingeris, priklausęs vyresnei kartai, jau žinomas teologas, kuris meistriškai jungė tikėjimą ir protą. Vėliau, jau pačiam tapus dėstytoju ir vyskupu, užsimezgė asmeninė pažintis su Ratzingeriu, kuris buvo tėviškas bičiulis ir tvirtas atsparos taškas iškilus klausimams.

Tačiau dabar, pasak arkivyskupo Miullerio, jis atvyko į Romą ne tam, kad Šventąjį Tėvą apkrautų naujais klausimais, bet kad bent dalį jų nuimtų, išspręstų kongregacijos lygyje. Popiežius turi svarbią misiją skelbti Evangeliją ir stiprinti savo brolius bei seseris. Kongregacijos uždavinys yra sudaryti tam sąlygas, žinoma, apie esminius dalykus visada informuojant.

Bažnyčia yra tikėjimo bendruomenė, tikėjimas yra jos didžiausias gėris, kurį ji turi perduoti ir saugoti. Tikėjimas veda į išgelbėjimą ir kuria bendrystę tarp Dievo ir mūsų. Petrui ir jo įpėdiniams Jėzus pavedė visuotinį mokymą ir Tikėjimo mokymo kongregacija tam tarnauja. Kongregacijos uždavinys pirmiausia yra skleisti ir aiškinti tikėjimą. Bet taip pat turi ginti nuo klaidų.

Arkivyskupas Miulleris pasakojo apie savo artimą pažintį su lotynų Amerikos žemynu – keliolika metų ten praleisdavo po kelis mėnesius kasmet, o studijų plotmėje – su išsilaisvinimo teologija. Kai kurie pastarosios teiginiai, kaip žinia, 1984-1986 metais buvo įvardinti klaidingais tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos, kuriai vadovavo kardinolas Ratzingeris.

Marksistinio savęs atpirkimo ir Dievo duodamo išgelbėjimo supainiojimą, žinoma, reikėjo atmesti. Tačiau kita išsilaisvinimo teologijos dalis yra teisinga – kaip galima kalbėti apie Dievo meilę ir gailestingumą žmonėms, kurie neturi valgyt, negali savo vaikams užtikrinti ateities, o galingieji mindo žmogaus orumą ir teises? Tai, galiausiai, įmanoma tik pačiam pasiryžtant būti su jais, kaip su broliais ir seserimis, be jokio žvilgsnio iš aukšto, ir kantriai dirbant, kad situaciją gerėtų, kaip kad pokario Europoje kuriant demokratinę visuomenę taip pat ir Bažnyčios socialinės doktrinos pagalba.

Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas taip pat atsakė į klausimą apie dabartines diskusijas su lefebristais ir kai kuriomis JAV moterų vienuolijomis.

Bažnyčios ateičiai yra svarbu įveikti ideologinius susidūrimus iš bet kurios pusės. Yra vienintelis Dievo Apreiškimas ir jis duotas visai Bažnyčiai. Negalima tuo pat metu tikėti ir netikėti. Negalima duoti vienuolinius įžadus ir juos ignoruoti. Negalima kalbėti apie Bažnyčios tradiciją ir priimti tik jos dalis.

Daug deklaracijų dėl moterų kunigystės ignoruoja svarbų dalyką. Būti kunigu nereiškia susikurti poziciją. Negalima manyti, jog kunigystė yra žemiškos galios pozicija, o emancipacija ateis tada, kai visi galės ją užimti. Bažnyčiai vyras ir moteris turi tą pačią vertę. Katalikų tikėjime ne mes sprendžiame, kas gali būti priimtas į kunigystę, už kurios visad yra Kristaus kvietimas. (Vatikano radijas)