Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)

PRANAŠAI, Mons Adolfas Grušas:

Vieną dieną Jėzus pasišaukė dvylika apaštalų ir išsiuntė juos po du, savotiškai surengdamas tam tikrą repeticiją prieš jų būsimąją misiją: skelbti Dievo Karalystę. Apie tai mums pasakoja šio sekmadienio Evangelija, kurioje randame ir kai kuriuos nurodymus, kaip apaštalai turi atlikti jiems skirtą pasiuntinybę, o būtent: keliauti, neturint įsidėjus maisto, be pinigų, be rūbų pakaitos. Vienintelis jų turtas: pora sandalų ir lazda rankoje.

Mums gali kartais atrodyti, kad Jėzaus reikalavimai galėjo būti kiek perdėti, tačiau, žinant, jog Viešpats nieko nedarė be gilesnės prasmės, vertėtų pasiaiškinti, kodėl apaštalai, paprasti žvejai, į savo misijų kelionę turėjo leistis dar labiau save sumenkinę išorėje, kaip tikri vargšai. Šventajame Rašte apie tai galime rasti du paaiškinimus.

Visų pirma aišku, kad Jėzus norėjo Evangelijos žinią paremti ne žmogiškais ištekliais, kaip kad pinigai, kultūra, graži išvaizda, sklandūs žodžiai ir kitais panašūs dalykai. Apaštalai buvo tik įrankiais Dievo rankose, jiems tebuvo skirtas vienintelis uždavinys: paskelbti tą žinią, kurią patys buvo išgirdę. Čia labai tinka prisiminti seną priežodį apie pirštą, rodantį į mėnulį, ir tai, kad kvailiai mato tik pirštą, o reiktų žvelgti į mėnulį, pasigėrėti jo nesikeičiančiu grožiu ir paslaptingu spindesiu.

Kalbant apie Evangelijos skelbimą svarbus ne žmogus, bet tai, ką jis skelbia. Evangelijos žinia nepriklauso nuo to, kaip yra apsirengęs ar kiek pinigų kišenėje turi jos skelbėjas. Iš tiesų tas pats principas pasitvirtina ir kitose gyvenimo srityse: bet kokia paskelbta žinia netampa tiesa dėl to, kad ji buvo išspausdinta didelį tiražą turinčiame laikraštyje ar perskaityta populiaraus televizijos žurnalisto, ir priešingai: niekuomet negalima iš karto atmesti net ir to, ką pasakys nežymus „žmogus iš gatvės“.

Kitas paaiškinimas Jėzaus duotiems nurodymams išplaukia iš pirmojo šio sekmadienio Mišių skaitinio. Aštuntajame amžiuje prieš Kristų Abraomo palikuonys buvo pasidaliję į dvi karalystes: Judo, su sostine Jeruzalėje, kur buvo vienintelė teisėta šventykla, ir atskilusią Izraelio karalystę, kur karaliai Betelyje globojo neteisėtą šventyklą. Kaip tik čia vieną dieną prabilo pranašas Amosas, kviesdamas parodyti ištikimybę vienam tikrajam Dievui, garbinamam Jeruzalėje, tačiau buvo nutildytas ir išvarytas: Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia - karaliaus šventykla, karalystės šventovė.

Skaitant Amoso knygą ištisai, galima aiškiai suprasti, kad Amosas buvo nepatogus pranašas to meto valdantiesiems. Pranašo žodžiai griovė jų susikurtą galybės viziją, demaskavo jų elgesį, priešingą dieviškajam įstatymui. Amosas drąsiai gynėsi ir jį išvejančiam Betelio kunigui sakė: Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo bandos ir įsakė: „Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui“. Kitais žodžiais būtų buvę galima pasakyti: „Nesu pranašas profesionalas, kuris yra asmeniškai suinteresuotas, kad jo klausytųsi. Turėjau profesiją ir turėjau darbą, bet Dievas pašaukė mane ir todėl negaliu liautis skelbęs to, kas man liepta“.

Amosas, apaštalai, Jonas Krikštytojas, kankiniai, tačiau su jais ir virš jų pats Jėzus… Daugybė tokių skelbėjų buvo persekiojami, įkalinami, žudomi, nes kalbėjo nemalonią tiesą turintiems valdžią, nė kiek ne mažiau buvo tildomi panieka, pašaipomis, nustūmimu į visuomenės gyvenimo pakraštį. Daug Evangelijos skelbėjų neužėmė reikšmingos socialinės padėties, tačiau kaip tik todėl jų žodžiai kėlė nerimą, nes buvo aiškiai jaučiama, kad už tų paprastų žmonių žodžių slypi kažkas didingo, ateinančio iš Aukštybių.

Tikrieji praeities ir šių dienų pranašai liudija, nebijodami asmeninės aukos, jie neišduoda tiesos, nors ji ir jiems patiems gali būti nepatogi, nemėgina jos pritaikyti savo ar kitų patogumui. Tikrieji pranašai yra beginkliai didvyriai, prisiėmę sunkią pareigą, suvokiantys, kad jų gali laukti nusivylimas ir pralaimėjimai, tačiau vis tiek besilaikantys To, Kuris jiems patikėjo šią misiją.

Ar neatrodo, kad čia kalbama apie mus, gavusius Evangelijos žinią, kurią privalome skleisti savo aplinkoje?…