Publikuoti simpoziumo apie lytinį nepilnamečių išnaudojimą aktai

Jau publikuoti šių metų vasario mėnesį Romoje popiežiškajame Grigaliaus universitete surengto simpoziumo „Link išgijimo ir atsinaujinimo“ aktai.

Šiame simpoziume, po dviejų metų rimto pasiruošimo ir dalyvaujant apie 110 pasaulio vyskupų konferencijų ir 30 vienuolijų delegatams, buvo kalbėta apie nepilnamečių lytinio išnaudojimo problemą bažnytinėje aplinkoje iš įvairių perspektyvų – psichologinės, teisinės, moralinės, teologinės, sielovadinės.

Tuo pat metu simpoziumo tikslas buvo ne tik nagrinėti tragišką lytinio išnaudojimo reiškinį, bet ir konkrečiai padėti viso pasaulio vyskupų konferencijoms paruošti prevencijos ir reagavimo programas į tokius nusikaltimus. Simpoziume dalyvavę kardinolai William Levada ir Marc Oullet, atitinkamai Tikėjimo mokymo ir vyskupų kongregacijos prefektai, savo pasisakymuose aiškiai davė suprasti, jog Bažnyčia peržengė slenkstį, po kurio nebeįmanoma grįžti atgal ir ignoruoti išnaudojimų problemos. Viena iš simpoziumo dalių – atgailos liturgija už padarytas nuodėmes, meldžiant išgijimo ir atleidimo.

Tikėjimo mokymo kongregacija visų pasaulio vyskupų konferencijų paprašė per metus laiko paruošti gaires, kurios aiškiai numatytų greitą ir efektyvią reakciją į nepilnamečių lytinį išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje, apimant ir bendradarbiavimą su teisėsauga. Simpoziumo metu buvo atidarytas konsultacinis centras, į kurį vyskupų konferencijos ar kitos bažnytinės institucijos gali kreiptis įvairios pagalbos.

Simpoziume buvo išklausytas lytinio išnaudojimo, prieš trisdešimt metų, aukos Marie Collins liudijimas, sukrečiančiai parodęs kiek skausmo kainavo Bažnyčios autoritetų nenorėjimas išgirsti ir patikėti auka arba pirmenybės teikimas geram kunigo vardo išsaugojimui, tarsi užmirštant, kad auka taip pat yra bažnytinės bendruomenės narė. Taip, kartais pasitaiko ir melagingų kaltinimų, tačiau patirtis rodo, kad tokių yra mažuma.

Kalbėta taip pat apie spaudos vaidmenį ir autokritikos poreikį. Taip, žiniasklaida neretai atsirenka ir interpretuoja faktus pagal savo materialinis ar ideologinius interesus, tačiau prieš tai kritikuojant būtina atsiminti pačios Bažnyčios pareigą būti tiesiai ir sąžiningai. Ne tik pasyviai, reaguojant į kaltinimus, bet ir aktyviai, pačiai skaidriai komunikuojant.

Itin daug dėmesio skirta aukų gydymo klausimui ir lytinio išnaudojimo atvejų prevencijai ateityje. Čia svarbūs nauji standartai, mat anksčiau pernelyg optimistiškai buvo tikima, taip pat ir iš profesionalių ekspertų pusės, kad lytinės prievartos autorius gali lengviau ar sunkiau pasitaisyti, išgyti. Pažymėta taip pat, kad tik nedidelė dalis nusikaltusių galėtų būti įvardinti pedofilais siaurąją prasme. Didžioji dalis pasižymėjo bendrais seksualumo sutrikimais.

Itin svarbu vaikų saugumui pačius vaikus mokyti atpažinti nederamą elgesį su jais, o suaugusius – taip vadinamuosius „aliarmo ženklus“, kurie išduoda, kad vyksta kažkas negero ir reikia reaguoti.

Reikia atsižvelgti į skirtingus kultūrinius kontekstus, kurie kartais gali būti labiau palankūs išnaudojimui. Pavyzdžiui, lotynų Amerikoje, kurios didžiuosiuose miestuose plačiai paplitusi nepilnamečių prostitucija, lytinio išnaudojimo atvejai mažai domina plačiąją visuomenę. Tuo tarpu Azijoje kultūrinė aplinka tokia, kad žmogui itin svarbi jo garbė ir jam daug sunkiau papasakoti, kad ji suteršta, nei, sakykime, šiaurės amerikiečiui. Tai nereiškia, kad toliau galima toleruoti išnaudojimo problemą, bet kad reikia rasti kiekvienai kultūrai deramą kelią. (Vatikano radijas)