Keturioliktasis eilinis sekmadienis

Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)

MŪSŲ KRIKŠČIONYBĖ, mons. Adolfas Grušas:

Nazareto gyventojai laikėsi vieningos nuomonės apie Jėzų: Jis iš tiesų daro nepaprastus darbus, Jo žodžiai verčia klausytis, išsižiojus iš nuostabos, Jo stebuklai tikrai didingi, ir niekas niekada nedarė tokių darbų, tačiau…

Tačiau tai neįmanoma. Jis negali būti tautos lauktasis Mesijas! Nejuokaukime! Dailidės Juozapo sūnus – Mesijas?!

Žinoma: su tuo nazaretiečiai sutinka, Juozapas buvo garbingas žmogus, teisus vyras, puikus savo amato žinovas, visi buvo patenkinti jo padarytais daiktais. Taip pat ir Marijai niekas neturi nė mažiausio priekaišto: šauni moteris, mandagi, maloniai besišypsanti ir skubanti visiems padėti…

Tačiau Mesijas… visiems aišku, kad Jis būtų rinkęsis kur kas žymesnę šeimą, o ne tokią, sakykime, normalią, tokią, kaip visų žmonių, tokią žmogišką. Nazareto gyventojų nuomone, apie tai neverta nė kalbėti. Visi žino, kad Mesijas privalo skirtis nuo kitų žmonių, turi būti didingesnis, paslaptingesnis, darantis įspūdį, vienu žodžiu, ne toks, kaip tas Jėzus, jų tėvynainis, jų kaimynas…

Praėjo jau du tūkstančiai metų, bet panašu, kad situacija nė kiek nepasikeitė. Mums, kaip ir Nazareto gyventojams, taip pat tebėra sunku nuo nustebimo pereiti prie tikėjimo. Pasipiktinti visuomet lengviau, patogiau, greičiau ir, tarp kitko, niekuo mūsų neįpareigoja. Mes tik prisidedame prie tų, kurie garsiai išreiškia savo nepasitenkinimą. Tikintieji, ar bent jau tie, kurie sau priskiria šį vardą, paprastai išlieka nepajudinami, tvirtai įsikabinę savo pačių susikurtų nuomonių ir tradicijų.
Gal ir mokslo pažanga padarė, kad mes nebesugebame stebėtis Dievo veikimu. Sugebame niekais paversti Dievo sumanymus, nes mums patogiau keliauti jau nutiestu greitkeliu, negu pasiryžti pasukti kitu takeliu. Tuo labiau, jei tas takelis pareikalaus mūsų širdies, mūsų gyvenimo kelio pakeitimo…

Mes nuolat dejuojame, kad tikrų krikščionių, prie kurių priskiriame ir save, yra tiek mažai, kad bažnyčioje matome vis tuos pačius veidus, nors, pasirodžius naujam veidui, akylai jį stebime, nenorime atvirauti, atskleisti visų paslapčių. Sekame tokį žmogų vos ne geriau už slaptąsias tarnybas, kad įsitikintume, ar jis priima mūsų žaidimo taisykles, ar elgiasi taip, kaip mes, nes manome, kad tik taip gali elgtis krikščionis.

Tačiau tas išgirtasis mūsų krikščioniškumas kartais būna labai ribotas: noriai dalyvaujame metinėse šventėse ir pasižiūrime į gražias procesijas, nuvykstame į populiarias šventoves, neturime nieko prieš kokius nors naujus „stebuklingus“ pamaldumus, tačiau paskui, grįžus į savo namus, į kasdienybę, tos patirtys sudega, kaip prasto fejerverko ugnys. Tada liekame vieni patys su savimi, ir kartais nebežinome, ką su savo krikščionybe turime padaryti…

Iš tiesų mums reikia drąsos, užsidegimo ir trupinėlio beatodairiškumo.

Mums reikia skaidrumo, paprastumo ir trupinėlio gudrumo.

Mums visiems reikia įsiklausyti į savo Mokytojo žodžius, sudėti viską į Jo rankas ir niekada daugiau nebesigręžioti atgal…