Tryliktasis eilinis sekmadienis

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5,21-43)

TIKĖJIMO GALYBĖ, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie du stebuklus, praktiškai sujungtus į vieną. Abu juos vienija didelis Jajiro ir kraujoplūdžiu sergančios moters tikėjimas, tuo tarpu iš Jėzaus pusės aiškiai pastebima nepaprasta pagarba žmogaus gyvybei.

Tikėjimas, kurį liudija serganti moteris ir šventyklos viršininkas, nors, tikriausiai turėjo ir kitokias ištakas, vis tiktai buvo susijęs su beviltiška padėtimi, kurioje jie abu atsidūrė. Tai labai žmogiška. Netenka stebėtis, kad tada, kuomet jau buvo išnaudotos visos kitos prigimtinės galimybės, atsiduodame Dievo valiai, tačiau niekuomet neužgęsta mūsų tikėjimas ir viltis, kad Jis panorės mums pagelbėti.

Evangelijos ištraukoje vaizduojamos scenos išsiskiria tuo, kad suinteresuotieji patys bendrauja su Jėzumi. Jajirui atėjus pas Išganytoją ir išdėsčius sunkią situaciją, kurioje atsidūrė, Jėzus neliepia jam eiti namo ir nepadaro stebuklo iškart, kaip tai atsitiko su šimtininko tarno pagydymo atveju, bet nusprendžia pats eiti į Jajiro namus. Jėzus eina, nes nori būti šalia sunerimusio tėvo, trokšdamas, kad dar labiau sustiprėtų Jajiro tikėjimas ir kad pakeliui jie galėtų susitikti su kraujoplūdžiu sergančia moterimi.

Po to, kai moteris palietė Jėzaus drabužį ir pagijo, Viešpats pradėjo klausinėti ir dairytis tos, kuri Jį palietė. Šis momentas yra labai svarbus: visoje minioje Jėzus ieško vieno veido, nori pamatyti tą, kuri parodė nepaprastą drąsą, įveikė visas kliūtis ir prisilietė prie Jo drabužio. Šalia fizinio pagydymo Jėzus nori, kad moteris išeitų iš nežinomybės, į kurią buvo savanoriškai pasinėrusi, slegiama gėdos ir ją ištikusios ligos. Šiuo stebuklu ir vėlesniu pokalbiu su moterimi Išganytojas ją išskyrė iš paskui Jį einančios minios. Jėzui nepakako, kad moteris būtų sveika, tačiau Jis panoro, kad pati moteris suprastų savo pagijimo priežastį, todėl pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Mus gydo ne tik fizinis kontaktas, bet taip pat, ir kartais netgi labiau, asmeninis susitikimas su Jėzumi tikėjime ir maldoje.

Manau, kad Jajiras, kuris iki tol parodė tikrai didelį tikėjimą, kad, nežiūrint nepalankios fariziejų nuomonės, ryžosi pasikviesti Jėzų į savo namus, turėjo sunerimti dėl to sustojimo. Mes dažnai esame tiek susirūpinę savo reikalais, kad kitų skausmas ir kančia nebeatrodo tokie svarbūs, ir kraujoplūdžiu sergančios moters pagydymas veikiausiai neįtikino Jajiro, kad panašų stebuklą Jėzus gali padaryti ir jo dukteriai. Sergančio vaiko tėvui brangi kiekviena akimirka, jam svarbu neprarasti laiko ir suspėti suteikti pagalbą. Jajiras iš tikrųjų išgirdo jam skirtą žinią, tačiau ji neatnešė džiaugsmo: jo duktė mirė. Be abejo, jis tikrai turėjo supykti ant pagydytosios moters, kuri sulaikė kelyje Mokytoją, neleisdama laiku ateiti pagydyti jo dukters…

Labai svarbu tinkamai suvokti šią akimirką. Tai, kas atsitiko Jajirui, aiškiai paliudija, jog nepakanka prisiartinti prie Jėzaus ir pakviesti Jį į savo gyvenimą tada, kai dar patys turime kažkokių vilčių, kad bus geriau, kai patys jaučiamės gyvi. Žinoma, ir tada mums reikalingas tikėjimas, tačiau dar didesnį tikėjimą parodome tada, kai žmogiškąja prasme jau nieko nebegalime nuveikti, kai jau nebeturime jokios vilties, bet vistiek, įsitvėrę Jėzaus rankos, esame kartu su Juo.

Išganytojo elgesys, atrodo, labiau skirtas tam, kad sustiprintų Jajiro tikėjimą, o ne kad prikeltų jo mirusią dukrą. Aiškiai matyti, kad Jėzui už mirusį žmogų svarbesnis gyvųjų tikėjimas, nes, jei nugalės tikėjimas, gyvenimas visuomet įveiks mirtį.

Jajiras tiki… Jis tiki ne tuo, kas turės įvykti, bet į Tą, kuris stovi priešais jį, Tą, kuris ėjo kartu, kad įžengtų po jo namų stogu, Tą, kuris dabar lenkiasi prie jo mirusio vaiko. Į Jį tiki Jajiras, pasitiki Juo iš visos širdies, tiki be galo, ir nors visi aplink suabejotų, visas viltis yra sudėjęs į Jėzų!

Ir mus Kristus paima už rankos, ar, geriau sakant, mūsų tikėjimas stveria Jį už rankos, kad Jis palaikytų mus sunkumuose ir kančiose. Tik tas, kuris nesistengia puoselėti ir palaikyti savojo tikėjimo, niekuomet negali patirti ir prisikėlusio Kristaus galybės, kuri veikia jau dabar ir kuri pilnai pasirodys tada, kai visi būsime prikelti…