Vidudienio malda. Jėzus yra didžiausias visatos stebuklas

Sekmadienio vidudienio maldą Benediktas XVI vedė savo vasaros rezidencijoje Romos apylinkėse, Kastelgandofe, kuriame ilsisi jau kelias dienas.

Į miestelį atvykusiems piligrimams Šventasis Tėvas trumpai komentavo epizodą iš Evangelijos pagal Morkų, iš kurio yra paimtas garsus posakis, jog „savo krašte pranašu nebūsi“.

Jėzus, būdamas maždaug trisdešimties metų amžiaus, paliko Nazaretą ir pamokslavo bei gydė kitur. Tačiau šįkart grįžo į gimtąjį miestą ir pradėjo mokyti jo sinagogoje. Gyventojai stebėjosi jo išmintimi, tačiau pažindami jį kaip „Marijos sūnų“ ir tarp jų gyvenusį „dailidę“, vietoj to, kad priimtu su tikėjimu, piktinosi juo.

Tai suprantama, nes buitiškumas žmogiškame plane apsunkina atsivėrimą dieviškai dimensijai. Jiems sunku patikėti, kad dailidės Sūnus yra Dievo Sūnus. Jėzus pats pamini Izraelio pranašų patirtį, kurie savo tėviškėje buvo paniekos objektas, ir su jais tapatinasi. Dėl tokio dvasinio užsidarymo Jėzus negalėjo padaryti „jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“.

Jėzaus stebuklai, - sakė popiežius, - nėra galios demonstravimas, tačiau Dievo meilės ženklas, kuris įvyksta ten, kur sutinka žmogaus tikėjimą.

Atrodo, kad Jėzus supranta priežastį, dėl kurios yra blogai priimamas Nazarete. Tačiau pasakojimo gale randame eilutę, kuri liudija priešingai. Rašo Evangelistas, jog Jėzus „stebėjosi jų netikėjimu“. Nazareto gyventojų stebėjimąsi ir piktinimąsi atitinka Jėzaus stebėjimasis ir, galima sakyt, tam tikras piktinimasis. Nors ir žino, kad joks pranašas nėra priimamas savo krašte, vis dėlto jo kraštiečių širdies uždarumas yra nesuprantamas: kaip įmanoma, kad jie neatpažintų Tiesos šviesos? Kodėl neatsiveria gerumui Dievo, panorusiam pasidalinti mūsų žmogiškumu? Žmogus Jėzus iš Nazareto yra Dievo skaidrumas, jame Dievas gyvena pilnai. Ir kai ieškome vis kitų ženklų, vis kitų stebuklų, nepamatome, kad tikrasis ženklas yra Jis, Dievas kūne, Jis didžiausias visatos stebuklas: visa Dievo meilė įdėta į žmogaus širdį, į žmogaus veidą.

Kuri iš tikro suvokė šią tikrovę, buvo Mergelė Marija, palaiminta, nes patikėjo. Marija nesipiktina savo Sūnumi. Jos nuostaba yra pilna tikėjimo, pilna meilės ir džiaugsmo, matant Jį tokį žmogišką ir tokį dievišką. Mokykimės tad iš jos, mūsų Motinos tikėjime, atpažinti Kristaus žmogiškume pilną Dievo apsireiškimą, - baigdamas savo apmąstymą sakė Benediktas XVI, vėliau keliomis kalbomis pasveikinęs piligrimus ir maldininkus, palinkėjęs visoms šeimoms fizinio ir dvasinio poilsio. (Vatikano radijas)