Liepos 9 dieną Pietų Sudanas atšventė pirmąjį nepriklausomybės gimtadienį. Lygiai
prieš metus šis regionas, su tarptautinės bendruomenės pritarimu ir pagalba, atsiskyrė
nuo dabartinio Sudano.
Šis atsiskyrimas buvo padiktuotas realios situacijos.
Sudano, buvusios britų kolonijos, vienybė buvo palaikoma per jėgą. Didesnių ir mažesnių
susirėmimų niekad netrūko, o 1982-2005 metų laikotarpiu kilo žiaurūs pilietiniai susirėmimai,
nusinešę, kaip manoma, virš milijono, gal net dviejų milijonų žmonių gyvybes. Karas
baigėsi susitarimu įkurti naują valstybę. Šiame kontekste svarbus etninis religinis
pasiskirstymas. Sudane dominuoja arabai musulmonai, o pietų Sudane įvairių konfesijų
krikščionys ir animistai.
Po pradinio entuziazmo Pietų Sudanas susidūrė su
daugybe problemų. Viena vertus, jis turi labai didelių naftos išteklių. Tačiau juos
gali parduoti tik per vamzdynus, kurie kerta Sudaną, o šis gerų sąlygų nenori suteikti.
Negana to, abiejų valstybių pasienyje nuolatos vyksta susirėmimai, ginčai ir kova
dėl kaimų ar teritorijų. Tai reiškia vis naujas pabėgėlių bangas ir prastėjančią humanitarinę
situaciją, kurios nauja ir deramos infrastruktūros neturinti valstybė nepajėgi suvaldyti.
Todėl, minint pirmąjį valstybės gimtadienį, krikščionių Bažnyčios pietų Sudane
vienu balsu linkėjo taikos krašto viduje ir su savo didesniu kaimynu. Konflikto situacija
ne tik tiesiogiai daugina kančias, bet ir žlugdo viso krašto vystimąsi bei tas viltis,
su kuriomis nauja valstybė buvo kuriama. (Vatikano radijas)