Lietuvos krikščionybės jubiliejaus metinės (1987-2012) - IV.

Prieš 25 metus, 1987 m. birželio 28 d., sekmadienį, popiežius Jonas Paulius II Romoje, Šv. Petro bazilikoje paskelbė garbingąjį Dievo tarną Jurgį Matulaitį palaimintuoju. Šiuo aktu popiežius vainikavo šešis šimtus krikščionybės Lietuvoje metų ir padrąsino visą lietuvių tautą, pasaulio lietuvius ir Lietuvos gyventojus, priimti Jurgį Matulaitį kaip pranašą ir teisųjį:

„Visa Bažnyčia šiandien kreipiasi į jus brangūs broliai ir sesės lietuviai Kristaus Evangelijos žodžiais „Priimkite pranašą, kaip pranašą; priimkite teisųjį, kaip teisųjį (Mt 10, 41). Toks šios beatifikacijos iškalbingumas jūsų Krikšto jubiliejui. Šventuosius reikia priimti su širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų kelią. Tai yra, tą kelią, kuris prasideda su pasinėrimu Kristuje per Krikštą“.

Iškilmingu beatifikacijos aktu buvo užbaigta daugiau kaip 33 metus trukusi Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla. Kad buvęs Vilniaus vyskupas ir Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje arkivyskupas Matulaitis-Matulevičius – šventasis, drįso pagalvoti daugelis gedėjusių dėl jo žemiškos mirties Kaune 1927 metais ir per perlaidojimo pamaldas 1934 metais. Žmonių mintis reziumavo kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas, pasakęs jog „Matulaitis mirė in odore sanctitatis (Matulaitis mirė kaip šventasis)“.

Palaimintojo byla, pradėta 1953 metais, daugelį metų strigo dėl sudėtingų istorinių aplinkybių. Medžiagos kaupimo procesas vyko trijose šalyse, Italijoje, Lenkijoje ir JAV nuo 1969 iki 1982 metų. Sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur Bažnyčia buvo represuojama, nebuvo sąlygų viešam Apaštaliniam procesui. Byla gerokai pasistūmėjo į priekį lygiai prieš 35 metus, kuomet Romoje Šventųjų skelbimo kongregacijos Tikėjimo gynėjui (1977 metais) buvo perduota bylos postulatoriaus (advokato) prašymas dėl dorybių pripažinimo. Tas pačiais metais, Jurgio Matulaičio mirties 50-ųjų metinių išvakarėse, pop. Paulius VI, priimdamas audiencijoje marijonų vienuolius pasakė jiems žinąs apie arkivyskupą Matulaitį, „kuris yra palikęs didį šventumo garsą ir pavyzdį“. Visa tolesnė Matulaičio šventumo bylos eiga glaudžiai susijusi su Jonu Pauliumi II, kuris asmeniškai sekė bylos eigą ir, anot bylos postulatoriaus marijono tėvo Juozo Vaišnoros, netiesiogiai ragino lietuvius aktyviau ją remti („sprendimas priklausys nuo to, kiek patys lietuviai šia byla domėsis“, - pasakęs popiežius.)

Sutapimas lėmė, jog Karolio Vojtylos išrinkimo popiežiumi dienos data – 1978 spalio 16 - irgi įrašyta į Matulaičio bylą. Tą dieną Tikėjimo gynėjas pateikė „positio“ vertinimą, paprašydamas papildyti.

Pasaulio lietuvių, Lietuvos katalikų ir Matulaičio dvasinės šeimos rūpestis byla iš tiesų augo ir buvo pastebėtas Romoje. Tuomet Popiežius paskelbė potvarkį, „kad arkivyskupo Jurgio bylai būtų duota eiga be eilės“, t.y., pagreitinta ir supaprastinta, tačiau laikantis įprastinės kanonų teisės numatytos eigos. Panašiai ir Benediktas XVI leido Jono Pauliaus II beatifikacijos bylą spręsti „be eilės“, tačiau pereinant visus nustatytus etapus.

1982 metais bylai atsivėrė naujas etapas: Jonas Paulius II liepė paskelbti dekretą dėl Jurgio Matulaičio krikščioniškų dorybių išskirtinumo, jų herojiškumo. Šis įvykis užbaigė beatifikacijos bylą. Tereikėjo melsis ir laukti, kad įvyktų dar vienas, tik ne žmonių, o paties Dievo įsikišimo ženklas – stebuklas, kurio patvirtinimas atvertų kelią pačiam beatifikacijos aktui, t.y. skelbimui palaimintuoju.

Tai įvyko 1985 metais, kuomet venų išsiplėtimu sirgusios Panevėžio mokytojos Adelės Tamošiūnaitės pasveikimą Šventųjų skelbimo kongregacija Romoje priėmė, kaip Matulaičio užtarimu įvykusį stebuklą.

Jonas Paulius II, iškilmingai skelbdamas Jurgį Matulaitį palaimintuoju pažymėjo, kad pal. Jurgis „visus 56 savo gyvenimo metus stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių – o kryžius, kurį tais permainų laikais jam teko imti ir nešti, tikrai buvo sunkus – ėmė tą kryžių ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje.“

Popiežiui perskaičius beatifikacijos formulę ir asamblėjai giedant „Amen“ virš šv. Petro bazilikos altoriaus ir ant šventovės fasado buvo atidengti naujo palaimintojo paveikslai.

Beatifikacijos Mišias Vatikano bazilikoje su popiežiumi koncelebravo Europos kraštų vyskupų konferencijų atstovai kardinolai ir vyskupai. Popiežius homilijoje kalbėjo itališkai, atskirai į dalyvius kreipėsi lietuviškai, angliškai, lenkiškai ir prancūziškai.

Po Mišių vidudienio maldos proga popiežius Jonas Paulius II į Šv. Petro aikštę susirinkusiems viso pasaulio maldininkams papasakojo apie ką tik įvykusią beatifikacijos ceremoniją, pal. Jurgį Matulaitį, Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų ir garsiąsias Lietuvoje Marijos šventoves, paminėdamas Vilniaus Aušros Vartus, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Krekenavą ir Pivašiūnus. Vatikane jautėsi šventinė nuotaika. Lietuviai popiežiui daug plojo, o Šventasis Tėvas ilgai klausėsi jų dainavimo ir stebėjo minią Šv. Petro aikštėje.

Pasibaigus iškilmei bazilikoje, popiežius pasveikino lietuvius lietuviškai: (Vatikano radijas)