Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.

Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.

Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. (Mk 4, 26-34)

AUGANTI SĖKLA

Gyvename ne pačiais ramiausiais laikais…

Tai šen, tai ten išgirstame apie kilusius potvynius, gaisrus ir žemės drebėjimus, pergyvename dėl, atrodytų, ne per puikiausiai besiklostančių savo gyvenimo įvykių. Negana to, net ir mūsų, tikinčiųjų bendruomenėje susilaukiame įvairių netikėtumų. Mūsų tarpe irgi nestinga tokių, kurie mano, kad, besitaškydami piktais žodžiais, pasitarnaus tiesai ir įvykdys Dievo valią. Nepasitikėjimas auga ir tada, kai matome tuštėjančias bažnyčia, sunkiai besiverčiančias parapijų bendruomenes, pavargusius kunigus, ne visuomet sugebančius atlaikyti jiems tekusią naštą. Neveltui pasaulietiniai lediniai taip mėgsta temą apie susilpnėjusią Bažnyčią.

Žinoma, jie nesugeba suvokti, kad Dievas gyvena ir žmogaus silpnume, kurį taip gerai atspindi popiežius, fiziškai nestiprus, tačiau jo paprastų žodžių klausosi ir juos priima milijonai žmonių visame pasaulyje.

Ko gero, šį sekmadienį verta pamąstyti apie Bažnyčią, arba, verčiau, apie tai, kaip auga ir veikia Bažnyčia…

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pasakojama apie paskutinį karaliaus Dovydo įpėdinį, Joakimą, kuris pralaimėjo karą žiauriam persų karaliui Nebukadnecarui ir buvo išvežtas į tremtį Babilonijoje. Viskas, atrodytų buvo prarasta: šventasis miestas sugriautas, šventykla sudeginta, Sandoros Skrynia atimta, kaip karo grobis. Nebėra, atrodytų, jokios vilties, galinga Dovydo giminė iškrista iš šaknų. Tačiau vienas iš tremtinių, šventyklos kunigas Ezechielis pranašavo, kad Dievas paims atžalą iš nukirsto medžio, jį pasodins ir užaugins. Mes žinome, kad šiuo atveju buvo kalbama nebe apie žemiškąją karalystę, bet kitą Karalystę, augančią žmogaus širdyje, ateisiančią per Kristų – Mesiją.

Dievas niekuomet nepavargsta būti su žmonėmis, Jis nesibjauri jais, Jo neatstumia mūsų nuodėmės. Jis amžinai veda mus į tiesos pilnatvę tokiais keliais, kurių net nesugebame įsivaizduoti.

Mes esame pažinę Viešpatį, kuris apšvietė mūsų gyvenimo kelią. Natūralu, jei norime ta šviesa dalytis su kitais, paliudyti jiems savo laimę. Bent jau taip turime suvokti savo pareigą būti dangaus Karalystės skelbėjais, tačiau drauge reikia pripažinti, kad susiduriame su daugybe sunkumų.
Ypač tie krikščionys, kurie yra įsijungę į aktyvią veiklą parapijose, greitai supranta, kiek daug reikia nuveikti, ir kokie silpni visi esame. Kartais tikrai apima savotiška neviltis, ir tada skubame, lyg galvos netekę, kad atiduotume viską, ką galime, o paskui jaučiamės visiškai išsunkti. Nereikia, netgi būti kažkokiu ypatingai aktyviu darbininku. Pakanka vien to, kad mūsų idealai, kuriais norime gyventi, taip dažnai tampa pajuokos objektu, o patys geriausi ketinimai neranda atgarsio kitų žmonių širdyse…

Šiandien Jėzus užtikrina mus: privalome kuo gausiau berti į žemę Žodžio sėklą. Nežiūrint nieko, neturime rūpintis tuo, kaip esame priimami, ar iš karto mus kas nors supranta. Tai jau nebėra mūsų rūpestis. Mums svarbu tik, kad savo ˛od˛iais, savo darbais ištikimai ir ištvermingai liudytume gėrį, būtume teisingais ir garbingais žmonėmis.

Mūsų pasėtoji gėrio sėklą, tegul ir lėtai, bet išaugs…

Paprastai mes esame pernelyg susirūpinę tuo, kaip veikiame, kuriame planus, ką ir kaip reikia liudyti. Be abejo, tai tikrai yra gera, tačiau niekuomet negalime užmiršti, kad mumyse veikia Dievas. Pasaulis jau yra išgelbėtas, nors ne visi tai žino, o kai kurie net nenori nieko apie tai girdėti, tačiau mes galime gyventi išgelbėtųjų gyvenimą, vykdydami savo pašaukimą kaip įmanoma geriau.

Išganytojas ragina mus būti kantriais, pamiršti nusivylimą, nuolatinę baimę ir pastangas viską kontroliuoti ir suvokti, kas vyksta mūsų dvasiniame gyvenime. Kasdienybė verčia mus manyti, kad viskas priklauso nuo mūsų, nuo mūsų geros valios, kad mes turime suplanuoti viską: ir darbą ir poilsį, tačiau jei pamėginsime tuos pačius principus pritaikyti ir Dvasios veikimui, rizikuojame suklysti.

Entuziazmo apimti tikintieji leidžiasi į Evangelijos kelionę, laikosi pažintos tiesos, nuoširdžiai dalyvauja pamaldose, tačiau pasitaiko, kad, praėjus kuriam laikui, iškyla sunkumai: melstis tampa sunku, atslenka dvasios sausra, įprotis, kažkur dingsta uolumas…

Tada apninka abejonės: gal klystame, gal kažką darome ne taip, kaip reikia elgtis toliau?

Tada nereikia daryti nieko, tik laikytis to, ką esame išmokę: sėkla jau yra pasėta, tad galime būti ramūs ir leisti veikti Viešpačiui. Vidiniam gyvenimui reikia laiko ir tam tikros sekos, kurios negalime nustatyti mes, nes tikėjimo kelyje pirmenybė visada priklauso Dievui.

Antrasis šio sekmadienio palyginimas kalba apie garstyčios grūdelį, primindamas, kaip iš į dulkę panašios sėklytės išauga nemenkas krūmas. Tai pasakojimas apie mumyse ir aplink mus esančią Dievo Karalystę.

Mumyse tai gali būti nedidelis darbas, nedidelis įsipareigojimas, menkas atsivėrimas Viešpačiui, kuris, tačiau gali atverti kelią viską nušviečiančiam tikėjimo potvyniui. Mūsų gyvenime gali būti pilna išsiblaškymų, tačiau tikėjimo sėkla vis tiek augs mumyse, palydima beveik nepastebimų, kartais nereikšmingų mūsų gerų darbų, kurie duos gausių netikėtų vaisių.

Tokia yra Dievo Karalystė, susidedanti iš Dievą mylinčių ir norinčių Jį mylėti žmonių.
Ir pats Dievas yra su mumis… (mons. Adolfas Grušas)