Tarptautinis eucharistinis kongresas Dubline – kentėjime atsiveria bendrystė
Tarptautiniam eucharistiniam kongresui Dubline jau sparčiai artėjant prie pabaigos,
penktadienį, birželio 15 dieną, buvo kalbama apie kančios temą, vienaip ar kitaip
paliečiančią kiekvieną žmogų. Kur kančios tikrovėje yra Dievas, yra Eucharistija?
Katechezę
apie kančią skaitė chaldėjų arkivyskupas Bashar Warda iš Irako, iš krašto, kuriame
pastaraisiais metais kančios tikrai netrūksta.
Kančia ir skausmas, sakė ganytojas,
visada yra niokojantis, naikinantis reiškinys. Tačiau krikščioniškoje perspektyvoje
nesame vieniši kentėjime, esame kartu su Viešpačiu Jėzumi. Jo sulaužytas kūnas, esantis
sulaužytos duonos slėpinyje, išlieka šaltiniu, iš kurio teka bendrystės ryšius kurianti
meilė.
Irako žmonės, pasakojo ganytojas, labai jautriai reaguoja į šeimos nario
išnykimą. Jie garsiai ir karčiai rauda, kartais savaitėmis. Susirenka visa šeima ir
visa giminė. Visi ankstesni kivirčai ir nesutarimai yra pamirštami, nureikšminami.
Kančia suvienija, jie visi jaučiasi kaip vienas kenčiantis kūnas. Tačiau daug pavyzdžių
galėtų būti pateikta apie tai, kad žmonės kančios nepriima, kad dėl kančios izoliuojasi,
susinaikina.
Kančios klausimas apmąstomas teologų. Tarp jų, pasak arkivyskupo
Warda, išskirtinas protestantų pastorius Dietrich Bonhoeffer, paveikęs visą dabartinį
supratimą. Šis pastorius stojo prieš nacizmą, buvo suimtas ir 1945 metais pakartas.
Įkalinimo metu šis pamokslininkas subrendo tikėjime ir stebino kitus savo ramybe ir
taika, kai aplink buvo tiek daug destrukcijos. Jo klausėsi kaliniai ir net juos saugoję
sargai. Jis nekalbėjo apie Visagalį Dievą, kuris juos stebuklingai išgelbės. Tačiau
kalbėjo apie kartu su jais kenčiantį Dievą. Ir toje bendroje kančioje gimė bendrystė.
Chaldėjų
ganytojas taip pat kalbėjo apie paties Kristaus nuostatą, aprašytą Evangelijose. Jėzų
piktina liga ir blogis. Jis gydo ir išvaro demonus iš asmenų, kurie vėl gali sugrįžti
į bendruomenę, nuo kurios buvo atskirti.
Kai Kristus išgyvena agoniją alyvų
sodelyje, ruošdamasis savo mirčiai, jis prašo savo mokinių ir savo draugų būti netoliese,
budėti kartu su juo. Tada ateina Paskutinės Vakarienės metas, kada Kristus meldžia,
kad jo kentėjimas taptų išgijimo versme, o jo kryžius gyvybės medžiu. Krikščionių
meilės bendruomenės ištakos ir stiprybė yra Kristaus kentėjime. Kryžius yra bažnytinės
bendruomenės pamatas. Kristus dalijasi duona ir sako, kad tai yra už mokinius sulaužytas
jo kūnas. Panašiu būdu vynas tampa laiminančiu išlietu krauju. Ir ant kryžiaus Jėzus
kuria bendrystę, mokinį patikėdamas savo motinai ir motiną savo mokiniui, - kalbėjo
Irako chaldėjų arkivyskupas.
Penktadienio šventosioms Mišioms vadovavo Jeruzalės
lotynų patriarchas Fouad Twal. Tądien taip pat buvo švenčiama Švenčiausiosios Jėzaus
Širdies šventė.
Esu patriarchas Jeruzalės miesto, kuriame Eucharistijos sakramentas
buvo įsteigtas, kuriame Viešpats paėmė duoną, ją laužė ir sakė savo mokiniams, kad
tai yra jo kūnas, už juos atiduodamas. Aukštutiniam Paskutinės Vakarienės kambaryje
Jeruzalėje prasidėjo stebuklas, kuriame yra Bažnyčios ir visų mūsų šaknys, - kalbėjo
homilijos metu ganytojas.
Daug kas pasikeitė nuo laiko Artimuosiuose Rytuose
ir tuo pat metu tebėra taip pat: žmonės kenčia ir bijo, nes grasinama jų egzistencijai.
Tačiau baimė nėra priimtinas atsakas tam, kuris yra Kristaus sekėjas. Viešpats nori,
kad ir kančioje žmogus liudytų tikėjimą. Kentėjimas priklauso, kaip rašė Jonas Paulius
II, žmogaus transcendencijai: tai vienas iš momentų, kai žmogus paslaptingu būdu yra
kviečiamas ir „skirtas“ pranokti save patį. Liudyti tikėjimą nėra skirtinga nuo buvimo
bendrystėje su Kristumi. Ir Eucharistija yra slėpiningiausias bei veiksmingiausias
būdas mums prie Viešpaties prisiliesti. (Vatikano radijas)