2012-06-21 12:35:55

Tarptautinis eucharistinis kongresas Dubline – kentėjime atsiveria bendrystė


Tarptautiniam eucharistiniam kongresui Dubline jau sparčiai artėjant prie pabaigos, penktadienį, birželio 15 dieną, buvo kalbama apie kančios temą, vienaip ar kitaip paliečiančią kiekvieną žmogų. Kur kančios tikrovėje yra Dievas, yra Eucharistija?

Katechezę apie kančią skaitė chaldėjų arkivyskupas Bashar Warda iš Irako, iš krašto, kuriame pastaraisiais metais kančios tikrai netrūksta.

Kančia ir skausmas, sakė ganytojas, visada yra niokojantis, naikinantis reiškinys. Tačiau krikščioniškoje perspektyvoje nesame vieniši kentėjime, esame kartu su Viešpačiu Jėzumi. Jo sulaužytas kūnas, esantis sulaužytos duonos slėpinyje, išlieka šaltiniu, iš kurio teka bendrystės ryšius kurianti meilė.

Irako žmonės, pasakojo ganytojas, labai jautriai reaguoja į šeimos nario išnykimą. Jie garsiai ir karčiai rauda, kartais savaitėmis. Susirenka visa šeima ir visa giminė. Visi ankstesni kivirčai ir nesutarimai yra pamirštami, nureikšminami. Kančia suvienija, jie visi jaučiasi kaip vienas kenčiantis kūnas. Tačiau daug pavyzdžių galėtų būti pateikta apie tai, kad žmonės kančios nepriima, kad dėl kančios izoliuojasi, susinaikina.

Kančios klausimas apmąstomas teologų. Tarp jų, pasak arkivyskupo Warda, išskirtinas protestantų pastorius Dietrich Bonhoeffer, paveikęs visą dabartinį supratimą. Šis pastorius stojo prieš nacizmą, buvo suimtas ir 1945 metais pakartas. Įkalinimo metu šis pamokslininkas subrendo tikėjime ir stebino kitus savo ramybe ir taika, kai aplink buvo tiek daug destrukcijos. Jo klausėsi kaliniai ir net juos saugoję sargai. Jis nekalbėjo apie Visagalį Dievą, kuris juos stebuklingai išgelbės. Tačiau kalbėjo apie kartu su jais kenčiantį Dievą. Ir toje bendroje kančioje gimė bendrystė.

Chaldėjų ganytojas taip pat kalbėjo apie paties Kristaus nuostatą, aprašytą Evangelijose. Jėzų piktina liga ir blogis. Jis gydo ir išvaro demonus iš asmenų, kurie vėl gali sugrįžti į bendruomenę, nuo kurios buvo atskirti.

Kai Kristus išgyvena agoniją alyvų sodelyje, ruošdamasis savo mirčiai, jis prašo savo mokinių ir savo draugų būti netoliese, budėti kartu su juo. Tada ateina Paskutinės Vakarienės metas, kada Kristus meldžia, kad jo kentėjimas taptų išgijimo versme, o jo kryžius gyvybės medžiu. Krikščionių meilės bendruomenės ištakos ir stiprybė yra Kristaus kentėjime. Kryžius yra bažnytinės bendruomenės pamatas. Kristus dalijasi duona ir sako, kad tai yra už mokinius sulaužytas jo kūnas. Panašiu būdu vynas tampa laiminančiu išlietu krauju. Ir ant kryžiaus Jėzus kuria bendrystę, mokinį patikėdamas savo motinai ir motiną savo mokiniui, - kalbėjo Irako chaldėjų arkivyskupas.

Penktadienio šventosioms Mišioms vadovavo Jeruzalės lotynų patriarchas Fouad Twal. Tądien taip pat buvo švenčiama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė.

Esu patriarchas Jeruzalės miesto, kuriame Eucharistijos sakramentas buvo įsteigtas, kuriame Viešpats paėmė duoną, ją laužė ir sakė savo mokiniams, kad tai yra jo kūnas, už juos atiduodamas. Aukštutiniam Paskutinės Vakarienės kambaryje Jeruzalėje prasidėjo stebuklas, kuriame yra Bažnyčios ir visų mūsų šaknys, - kalbėjo homilijos metu ganytojas.

Daug kas pasikeitė nuo laiko Artimuosiuose Rytuose ir tuo pat metu tebėra taip pat: žmonės kenčia ir bijo, nes grasinama jų egzistencijai. Tačiau baimė nėra priimtinas atsakas tam, kuris yra Kristaus sekėjas. Viešpats nori, kad ir kančioje žmogus liudytų tikėjimą. Kentėjimas priklauso, kaip rašė Jonas Paulius II, žmogaus transcendencijai: tai vienas iš momentų, kai žmogus paslaptingu būdu yra kviečiamas ir „skirtas“ pranokti save patį. Liudyti tikėjimą nėra skirtinga nuo buvimo bendrystėje su Kristumi. Ir Eucharistija yra slėpiningiausias bei veiksmingiausias būdas mums prie Viešpaties prisiliesti. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.