Tarptautinis eucharistinis kongresas – atsinaujinimo viltis Bažnyčiai Airijoje

Nors Tarptautinis eucharistinis kongresas, kaip sako vien jo pavadinimas, nėra vieno krašto, tačiau katalikų bendruomenių iš visų penkių kontinentų susitikimas, vis tik Kongresą globojančiai Bažnyčiai, šiuo atveju Bažnyčiai Airijoje, jis itin reikšmingas.

Reikšmingas daugeliu požiūriu. Pirmiausia, tai didelis įsipareigojimas, daug mėnesių trunkantis organizacinis darbas: nemenka užduotis parengti solidžią programą ir koordinuoti tūkstančius piligrimų. Tačiau, kaip rodo ankstesnius Tarptautinius eucharistinius kongresus priėmusių kraštų patirtis, jie duoda daug vaisių, atnaujintą dvasinį stimulą vietinei Bažnyčiai.

Būtent to labai trokšta Bažnyčios Airijoje ganytojai. Šį jų troškimą galima užčiuopti beveik kiekviename pasisakyme.

Kongreso pradžioje Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas, kalbėdamas apie „Bažnyčią moderniame pasaulyje“, apžvelgė Airijos katalikybės raidą nuo Vatikano II Susirinkimo, kuris pasiūlė naujus dialogo tarp Bažnyčios ir pasaulio, Bažnyčios ir kultūros, Bažnyčios ir mokslo kelius.

Kaip tada, taip ir dabar Bažnyčia ieško naujų dialogo kelių ir naujų buvimo Airijos visuomenėje būdų. To reikia, nes pati Airija labai pasikeitė. Pažvelgus į jos raidą per pastaruosius penkiasdešimt metų, galima įvardinti ne paviršutinius, o gelminius ir struktūrinius pasikeitimus beveik visose srityse. Ilgą laiką Airijai „nepriklausomybė“ reiškia nepriklausomumą nuo kaimyno, nuo kolonijinio valdymo. Šiandien ji savo nepriklausomybę jau suvokia ne kaip konfrontaciją su kaimynais, bet kaip pareigą ir atsakomybę veikti tarptautinėje arenoje, bendradarbiaujant su kaimynais. Visiškai pasikeitė šalies ekonominis modelis, iš uždaro tapęs atviru. Šalies visuomenė vis mažiau monolitiška ir vis labiau pliuralistinė, vis mažiau autokratiška ir vis labiau dialoguojanti. Keičiasi visuomenės mentalitetas, pakanka paminėti sekuliarizmą. Visą tai vienaip ar kitaip liečia Bažnyčią Airijoje, parapijų gyvenimą, švietimo ir sveikatos apsaugos institucijas.

Kaip reaguoti į naujas jėgas ir veiksnius šalyje? Daug iš jų gali tapti sąjungininkėmis Bažnyčios gyvenime, gali padėti Bažnyčiai ir Bažnyčia jiems. Tačiau reikia atpažinimo kaip tai galėtų įvykti. Ir čia svarbu ne tik žmogiška, bet ir tikėjimo išmintis. O pastaroji gimsta bendrystėje su Kristumi. Šios bendrystės gilinimas yra pamatinis Eucharistinio kongreso tikslas.

Kitas nuolatinis leitmotyvas Airijos ganytojų pasisakymuose ir lūkesčiuose yra lytinio išnaudojimo skandalų gydymas ir atsitiesimas po jų. Prasidėję prieš beveik du dešimtmečius, viršūnę jie pasiekė prieš keletą metų, paskelbus išsamias ataskaitas apie lytinius nepilnamečių išnaudojimus bažnytinėje aplinkoje, ypač praėjusio amžiaus šeštame – aštuntame dešimtmečiuose. Viena vertus, išnaudotojai buvo tik nedidelė mažuma, kita vertus, jų padaryta žala asmenims milžiniška, kaip ir pasitikėjimui Bažnyčia.

Šią žalą reikia atitaisyti tiesos pripažinimu, atgaila ir susitaikymu. Tai skausmingas ir nelengvas, tačiau būtinas kelias, kuriuo Bažnyčia Airijoje jau pasuko prieš eilę metų. Tarptautiniame eucharistiniame kongrese šią kryptį dar kartą aiškiai patvirtino Benedikto XVI pasiuntinys šiame susitikime kardinolas Marc Ouellet, Vyskupų kongregacijos prefektas.

Jis antradienį Lough Derg šventovėje, tūkstantmetę tradiciją turinčiame atgailos piligrimysčių centre, susitiko su lytinio išnaudojimo aukų atstovais ir su jais kalbėjosi dvi valandas. Po šio pokalbių aukotų šv. Mišių homilijoje kardinolas Ouellet sakė:

„Popiežius Benediktas XVI manęs, kaip savo atstovo, prašė melsti Dievo atleidimo už vaikų lytinį išnaudojimą, kuriuo nusikalto dvasininkai Airijoje ir kitur. (...) Atvykau čia su specialia intencija siekti atleidimo iš Dievo ir aukų už sunkią išnaudojimo nuodėmę. Per paskutinius dešimtmečius sužinojome kiek daug žalos ir nevilties išnaudojimai padarė tūkstančiams aukų. Taip pat sužinojome, kad kai kurių Bažnyčios autoritetų reakcija į šiuos nusikaltimus buvo neadekvati ir nepakankama, idant juos sustabdytų, nepaisant aiškių kanonų teisės nurodymų. (...) Kartoju ką jau rašė Šventasis Tėvas laiške Airijos katalikams – suprantama, kad jums sunku atleisti ir susitaikyti su Bažnyčia. Jos vardu atvirai išreiškiu gėdą ir apgailestavimą, kurį jaučiame. Tuo pat metu prašau neprarasti vilties. Bendrystėje su Bažnyčia sutinkame Jėzų Kristų, kuris pats buvo neteisybės ir nuodėmės auka. (...) Eucharistinio kongreso kontekste patvirtinu katalikų Bažnyčios įsipareigojimą kurti saugią aplinką vaikams, meldžiamės, kad pagarbos kultūra, moralumas ir Kristaus meilė gyvuotų mūsų tarpe ir visoje visuomenėje“. (Vatikano radijas)