Kardinolas Filoni. Dievas kuria mūsų istoriją remdamasis tuo, kas esame

Kai parapijos klebonui, vieną vakarą berniukų grupės paklausus ar niekas nežada stoti į seminariją, jis spontaniškai pakėlė ranką ir pasakė „aš“, prasidėjo jo kunigystės, diplomato, visuotinės Bažnyčios poreikiams dirbančio ganytojo kelias, interviu italų mėnraščiui „30 Giorni“ pasakojo kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas.

Stojo į seminariją Vatikano II Susirinkimo metais. Net ir tuo metu dar baltai juodoje televizijoje matėsi Bažnyčios visuotinumas – popiežius, patriarchai, vyskupai, balti ir juodi, su barzda ir be jos. Viena detalė – Susirinkimo tėvų, Susirinkimui pasibaigus, darbo suolai buvo išsiuntinėti į seminarijas. Jie atkeliavo ir į netoli Romos esančią Viterbo seminariją. Juose jau seminaristai tęsė savo studijas. Visi buvo paliesti Susirinkimo diskusijų apie Bažnyčios esmę, sudėtą į dogminę konstituciją „Lumen gentium – Žmonių šviesa“. Iš čia ir jo, pasak kardinolo Filoni, vyskupiškas šūkis – „Lumen gentium Christus – Žmonių šviesa Kristus“. Čia yra Bažnyčios slėpinys ir misija. Jei Bažnyčia nebeatspindi Kristaus šviesos, ji nebeturi prasmės egzistuoti.

Po seminarijos, tęsė savo pasakojimą kardinolas, studijavo teologiją Romoje, gyveno ir talkininkavo parapijoje, ir mokė licėjuje, kuriame susipažino su šimtais jaunuolių. Tai buvo praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis, abejonių metas. Gretinti konkrečias abejones ir teologijos studijas buvo vertinga patirtis. Po aštuonerių metų kunigystės buvo pakviestas į diplomatinę Šventojo Sosto tarnystę.

Jos metu pabuvojo keliose itin sunkiose situacijose: Irane karo su Iraku metu, o vėliau ir Irake, jau kito karo metu. Tarnyba Honkongo apaštalinėje nunciatūroje ir rūpinimasis Bažnyčios Kinijos reikalais taip pat reikalavo daug atsargumo.

Gyvenimas Irano krikščionims nebuvo lengvas. Kita vertus, jie buvo gerbiami. Panašiai ir Irake – Sadamo Huseino režimas buvo neteisingas, tačiau dėl vidinės taikos krikščionys turėjo kulto laisvės. Kardinolas Filoni neslėpė, kad kritiškai vertina karą Irake. Pati jo prielaida buvo klaidinga – neįmanoma sukurti demokratijos karu. Kitas dalykas, nebuvo išnaudoti visi diplomatijos ir kompromiso keliai karui išvengti – nes jau buvo apsispręsta dėl karo, o masinio naikinimo ginklų ieškojimas buvo pretekstas. Dešimtys tūkstančių žuvo, šalis ilgam destabilizuota.

Pasakodamas apie laikotarpį Honkonge, kardinolas Filoni kalbėjo apie kinų katalikų situaciją – jų bendruomenė padalinta į dvi dalis, į oficialiai valdžios pripažįstamą Patriotinę sąjungą ir pogrindines bendruomenes. Šis padalijimas kilo ne iš tikėjimo, bet iš politikos dinamikos. Pasak ganytojo, šią situaciją galima pavaizduoti upeliuko metafora: vanduo veržiasi iš to paties tikėjimo šaltinio, tačiau jam tekant buvo sukurta dirbtinė kliūtis ir upeliukas padalintas į dvi vagas. Iš to kyla daug komplikacijų. Tačiau, pratęsiant metaforą, abi vagos įteka į tą patį Dievo širdies vandenyną. Jei abi bendruomenės išlaikys apaštalų tikėjimą, anksčiau ar vėliau susijungs.

Problema Kinijoje yra ta, kad valdžia nepripažįsta, kad vyskupas nėra jos funkcionierius, kad funkcionieriaus atrankos kriterijai ir vyskupo atranka yra du skirtingi dalykai. Geri vyskupai yra Dievo žmonės, suvokiantys savosios Bažnyčios gyvenimo visumą, stiprinantys brolius, šventinantys kunigus, turintys dvasingumą, sprendžiantys su psichologine pusiausvyra ir išmintingumu. Tokie yra Šventojo Sosto kriterijai, kurie nėra tapatūs gero funkcionieriaus kriterijams. Žinoma, vyskupas yra savo šalies pilietis ir turi būti jai lojalus, atiduoti cezariui tai, kas jam priklauso. Tačiau ne sąskaita to, ką turi atiduoti Dievui. Ir tai nėra popiežiaus idėja ar užgaida, tačiau apaštalinės įpėdinystės šerdis. Bažnyčios struktūros esmė nėra vertikalumas, įsakymų perdavimas iš viršaus į apačią, tačiau bendrystė tarpusavyje ir sielų išganymas. Ir patys tikintieji tai labai jaučia, kaip matosi iš to, kad vienus ganytojus jie myli, o kitų vengia.

Tautų evangelizavimo kongregacijos pirminė misija, pasakojo kardinolas Filoni apie savo dabartinius uždavinius, tokia pati – skelbti Evangeliją. Ši misija skleidžiasi į įvairią pagalbą – bažnytinę, bet, reikalui esant, ir platesnę - įvairių kraštų Bažnyčioms, parapijoms, seminarijoms, mokykloms, universitetams.

Evangelizacija skiriasi nuo politinės logikos ar komercinės ekspansijos. Tikėjimo vidinė dinamika visai kita. Pirmieji mokiniai liko su Kristumi ne dėl ekspansijos, o dėlto, kad Jis kalbėjo apie Dievą kaip niekas kitas ir jie norėjo sužinoti daugiau. Evangelizuoti yra sunku. Tai gerai žinojo apaštalas Paulius ir misionieriai šiandien. Reikia drąsos ir, kartais, kraujo kainos. Tačiau gaunama taip pat Dievo paguoda. (Vatikano radijas)