Antradienį Šventojo Sosto spaudos salėje buvo pristatytas spalio mėnesį vyksiančio
Vyskupų Sinodo susirinkimo darbo dokumentas. Spalio 7 d. prasidėsiantis ir truksiantis
iki spalio 28 d. vyskupų iš viso pasaulio susirinkimas bus skirtas vienam pagrindinių
iššūkių, su kuriais šiandien susiduria ir vienam svarbiausių uždavinių, kuriuos šiandien
sau kelia Bažnyčia – naujajam evangelizavimui. Sinodui vos prasidėjus, spalio 11 d.
bus švenčiamos dvi šiuolaikinei Bažnyčiai svarbios sukaktys – 50 metų nuo Vatikano
II Susirinkimo pradžios ir 20 metų nuo Katalikų Bažnyčios Katekizmo paskelbimo. Tą
dieną taip pat prasidės popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai.
Pagrindinis
kalbėtojas antradienio rytą vykusioje spaudos konferencijoje buvo Vyskupų Sinodo generalinis
sekretorius arkivyskupas Nikola Eterovič. Jis visų pirma priminė būsimo Sinodo susirinkimo
darbotvarkės – „Instrumentum laboris“ – rengimo eigą. Prieš maždaug šešiolika mėnesių,
2011 m. vasarį, Sinodo sekretoriatas visos Bažnyčios ganytojams išsiuntė prieš tai
parengtą bendrųjų gairių dokumentą – „Lineamenta“. Šis dokumentas ir prašymas pateikti
savo pastabas bei pasiūlymus buvo pasiųstas trylikos Rytų Bažnyčių sinodams, 114 lotynų
apeigų katalikų Vyskupų konferencijų, 26 Romos Kurijos institucijoms ir Vienuolijų
vadovų sąjungai. Gavus jų atsakymus, Sinodo sekretoriatas, būsimosios Sinodo asamblėjos
taryba ir keletas specialiai pakviestų į pagalbą ekspertų parengė dabar pristatomą
spalį vyksiančio Sinodo susirinkimo darbo dokumentą. Jį sudaro įvadas, keturi skyriai
ir pabaiga, susidedantys iš 169 straipsnių.
Devyniuose įvado straipsniuose
kalbama apie dabartinį Bažnyčios gyvenimo kontekstą ir svarbiausius naujausio Bažnyčios
mokymo dokumentus – paminėta Jono Pauliaus II enciklika „Redemptoris missio“ ir ypač
žengiant į naują tūkstantmetį paskelbtas jo apaštališkasis laiškas „Novo millennio
ineunte“ bei jau Benedikto XVI pontifikato pradžioje konkretizuotas naujojo evangelizavimo
būtinumas.
Pirmasis skyrius: „Jėzus Kristus – Dievo Geroji naujiena žmogui“.
Jame pabrėžiama, kad svarbiausia Bažnyčios užduotis ir jos misijos esmė yra skelbti
Kristaus Gerąją naujieną ir ja gyventi. Krikščionių tikėjimas – tai visų pirma susitikimas
su Jėzumi Kristumi asmeniniame gyvenime ir bendruomenėje; tai gyvenimas dėka Šventosios
Dvasios, kuri perkeičia žmonių gyvenimą, padaro juos dieviškojo gyvenimo dalyviais.
Pats Jėzus Kristus yra pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas. Jo Evangelija yra
Senojo Testamento žinios tęsinys ir įvykdymas. Bažnyčia, vykdydama Viešpaties Jėzaus
jai suteiktą misiją, pirmiausia evangelizuoja pačią save, vis atsinaujina klausydamasi
Dievo Žodžio, švęsdama sakramentus ir darydama meilės darbus. Šia prasme turi būti
suvokiamas ir naujasis evangelizavimas: jis yra krikščionybės vidinio dinamizmo išraiška;
jį įkvepia troškimas kalbėti žmonėms apie „Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmę“
(Rom 11,33), Jėzuje Kristuje apreikštą Dievo slėpinį, o ne tik kapstytis iš tikėjimo
krizės.
Antrasis skyrius: „Naujojo evangelizavimo metas“. Evangelijos skelbimo
pareiga, pati savaime niekada nesikeičianti, turi būti vykdoma atsižvelgiant į kiekvieno
laikmečio specifines sąlygas. Dėl to, eidama evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį, Bažnyčia
privalo būti gerai susipažinusi su ta dabartinio gyvenimo aplinka, kurioje jai tenka
vykdyti savo misiją. Identifikuodami specifines evangelizavimo misijos aplinkas, vietinėms
Bažnyčioms vadovaujantys vyskupai visų pirma nurodė sekuliarizuotą kultūrą, migracijos
reiškinį ir į jį įveltus žmones, ekonomikos, politikos, mokslo ir technologijų sferas.
Daugelis siūlė ypatingą dėmesį skirti visuomenės komunikavimo sričiai ir Evangelijos
naujienos vietai joje, taip ekumeniniams ir tarpreliginiams elementams evangelizavimo
misijoje. Pastarieji, o ypač dialogiškas santykis su islamo pasauliu yra vienas dabartinio
meto prioritetų.
Bene aiškiausią naujojo evangelizavimo apibrėžimą pateikė
palaimintasis Jonas Paulius II jau 1983 m. Lankydamasis Haityje vienoje savo kalbų
jis pasakė, kad evangelizavimo misija, turinti nekintamą turinį – Kristaus Gerąją
Naujieną – turi būti vykdoma su vis nauju užsidegimu, naujais būdais ir naujomis raiškos
formomis. Tačiau tuomet buvo taip pat pabrėžta, kad evangelizavimas visuomet yra iš
krikščionių tikėjimo išplaukiantis vidinis būtinumas, o ne tik tam tikro laiko ir
tam tikrų sąlygų diktuojamas poreikis. Dokumento pristatymo metu atkreiptas dėmesys,
jog įvairūs galimi naujojo evangelizavimo būdai vietinių Bažnyčių mastu įvardyti taip
pat ir Tikėjimo mokymo kongregacijos notoje su nuorodomis kaip švęsti Tikėjimo metus.
Trečiasis
skyrius: „Perduoti tikėjimą“. Evangelizavimo tikslas visuomet yra tikėjimo perdavimas.
Bažnyčia skelbia kitiems tą tikėjimą, kuriuo ji pati gyvena. Visi krikščionys turi
pareigą būti aktyvūs šio proceso dalyviai. Tad kalbant apie tikėjimo skelbėjus, šioje
dokumento dalyje analizuojama pačios Bažnyčios sandara – tai ir visuotinė Bažnyčia,
ir dalinės, vietinės Bažnyčios, su savo vyskupais, kunigais diakonais, vienuoliais,
šeimomis ir jaunimu. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie tikėjimo vaisius, kuriems
be kita ko priskiriamas ir angažavimasis į ekumeninį ir tarpreliginį dialogą, pasiryžimas
tarnauti tiesai, drąsa nesitaikyti su neteisybe taip pat ir bendruomenių viduje, ryžtinga
pozicija Bažnyčią sukrėtusių skandalų atžvilgiu. Galiausiai pabrėžiama, kad svarbiausia
tikėjimo išraiška ir matas yra meilė. Meilės darbai be tikėjimo būti tik paprasta
filantropija.
Ketvirtasis skyrius: „Sielovados atnaujinimas“. Tikėjimo perdavimas,
vykdomas naujojo evangelizavimo sąlygomis ir būdais, visų pirma turi padėti atrasti
Tradicijos subrandintą įkrikščioninimo kelią, kurį reikia siūlyti atsižvelgiant į
dabartines kultūrines ir socialines aplinkybes. Šioje dokumento dalyje kalbama apie
kūdikių ir suaugusiųjų krikštą, apie katechumenato formas, apie Eucharistiją, link
kurios veda įkrikščioninimo kelias ir kuri yra viso krikščioniško gyvenimo svarbiausias
elementas. Evangelizavimas taip pat turi daug bendra su visokeriopu žmogaus asmens
ugdymu, su žmogiškojo tobulėjimo keliu, kuris krikščioniškajame kontekste yra šventumo
kelias.
Galiausiai ilgokas, beveik šešiasdešimties puslapių dokumentas užbaigiamas
malda, kad Šventoji Dvasia lydėtų Vyskupų Sinodo darbus ir vėl pakartotas priminimas,
kad naujasis evangelizavimas tai ne „naujos Evangelijos“ skelbimas, bet naujas skelbimas
Jėzaus Kristaus, kuris yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. (Vatikano
radijas)