Tarptautinis eucharistinis kongresas Dubline – atgailos keliai
Nepaprastai daug dėmesio Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Dubline, kurio tema
yra „Eucharistija: bendrystė su Kristumi ir tarp mūsų“, skirta atgailai ir susitaikymui:
tai yra vienybės ir bendrystės atkūrimo keliai.
Jau keliose mūsų laidose pažymėjome
apie tai, kad, Airijos kontekste, apie atgailą ir susitaikymą kalbama pastarųjų dviejų
dešimtmečių nepilnamečių lytinio išnaudojimo skandalų kontekste, labai sužeidusio
tiek visuomenę, tiek bažnytinę bendruomenę Airijoje.
Tačiau tai nėra vienintelis
blogis, kuris padalijo žmones ir kurio atitaisymas reikalauja tiesos pripažinimo ir
vidinės atgailos, pasaulėžiūros ir institucijų nuostatų keitimo. Žvelgiant į dar kartą
į Airijos kontekstą, verta priminti, kad pirmoji Eucharistinio kongreso diena buvo
skirta ekumenizmui, kurioje susitaikymo akcentas taip pat buvo labai stiprus – gerai
žinoma apie įsisenėjusius Airijos katalikiškų ir protestantiškų bendruomenių vaidus.
Kitas istorinis pykčio ir neapykantos šaltinis yra šimtametės kovos su britais. Kaip
rodo istorija, Airija yra viso pasaulio mozaikos gabalėlis – kiekvienas kraštas, kiekviena
bendruomenė turi savo neteisybių istoriją. Ir net kaltuosius teisingai nubaudus teisės
priemonėmis, dažnai žmonėms to nepakanka, savo viduje jie toliau išgyvena pyktį ir
neteisybės jausmą. Bet tai nėra neperžengiamas slenkstis. Perteikiame Tarptautiniame
eucharistiniame kongrese pateiktus liudijimus.
Ketvirtadienio atgailos liturgijoje
jai vadovavęs kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos
primininkas, savo homilijoje citavo vienuolės Genevieve, 1994 metais išgyvenusios
tutsių genocidą Ruandoje, liudijimą.
Didžioji jos šeimos dalis buvo išžudyta,
kai bandė pasislėpti parapijos bažnyčioje. Nuo to laiko, pasakoja sesuo Genevieve,
vien nuo pastato vaizdo spazmuodavo skrandis ir apimdavo siaubas, o pagalvojus apie
žudikus – didelis pyktis ir pasibjaurėjimas. Tačiau 1997 metais nutiko tai, kas tai
pakeitė visam likusiam gyvenimui.
Artėjant 2000 metų jubiliejui ji prisidėjo
prie vienos katalikų grupės, kuri lankė kalėjimus. Jų žinia buvo tokia: jei jūs žudėte,
prašykite atleidimo iš išgyvenusių. Jūs padėsite jiems išsivaduoti iš keršto ir nuoskaudos
svorio. Jei jūs patys tapote auka, atleiskite tiems, kurie sužeidė jus ir jūsų šeimą,
jūs išlaisvinsite agresorių iš jo blogio.
Lankant jos gimtosiose vietose esantį
kalėjimą ir paskelbus šią žinią, prieš ją stojo vienas kalinys, po to parpuolė ant
kelių, su ašaromis garsiai šaukdamas „pasigailėjimo, pasigailėjimo!“. Su siaubu, suakmenėjusi
sesuo Genevieve atpažino buvusį kaimyną ir šeimos bičiulį. Jis prisipažino nužudęs
jos tėvą ir papasakojo apie kitų šeimos narių mirtį. Tačiau tada ją užplūdo gailestis
ir užuojauta kaliniui. Ir kai ji jam pasakė „tu mano brolis ir visad juo būsi“, pajuto
kaip nuslūgo milžiniškas svoris ir atėjo vidinė ramybė. O kalinys netikėtai jos nuostabai
sušuko – „teismas gali daryt ką nori ir mane nuteist mirčiai, dabar aš laisvas!“.
Kitą
atleidimo istoriją ir liudijimą papasakojo Richard Moore iš šiaurės Airijos. Praėjusio
amžiaus 8 dešimtmetyje tenykščiai santykiai tarp žmonių, policijos ir britų kariuomenės
buvo labai įtempti – sprogdinimai, muštynės, šaudymai buvo kasdieniniai įvykiai.
1972-aisiais,
jam esant vos dešimties metų, einant į už dviejų minučių kelio esančią mokyklą, vienas
britų kareivis be jokio motyvo šovė į jį guminę kulką. Ši pataikė į veidą ir baisiai
sužalojo: nosį, skruostus. Tačiau baisiausia žinia atėjo po dviejų savaičių – jam
buvo pasakyta, kad nurišus tvarsčius, jis niekad nebematys. Kulka išmušė vieną akį,
o kitą neišgydomai sužalojo.
Supratimas, kad niekad nebepamatys tėvų, nežais
mėgstamo futbolo, buvo baisus. „Praradimo jausmas buvo milžiniškas“, - klausytojų
auditorijai pasakojo Moore. Nepaisant to, liudytojas savo gyvenimą aprašė kaip sėkmingą
– jis baigė mokyklą, vėliau universitetą, susituokė ir turi 20 ir 23 metų dukras.
Už britų duotos kompensacijos dalį tapo vienos, verslui išsiplėtus ir kitos aludės
dalininku, išmoko neblogai groti gitara, dalyvavo koncertuose ir netgi tapo savo miesto
futbolo komandos direktoriumi, kai ši laimėjo Airijos čempionatą.
Apie aklumą
beveik niekada negalvodavo, bet buvo momentų kai pajusdavo didelį apmaudą – kai gimė
dukros, kai pirmą kartą žengė žingsnius, kai ėjo Pirmos Komunijos.
Visa tai
galėjo įvykti, anot Moore, ne todėl, kad jis labai nuostabus žmogus. Bet todėl, kad
labai padėjo šeima, beje, labai katalikiška; todėl, kad padėjo bendruomenė ir visuomenė,
suteikusi tiek galimybių ir pasirinkimo laisvės aklam žmogui.
Vis didėjantis
sąmoningumas apie tai vertė kažką daryt. Tad 1996 metais pardavė visą verslą ir įkūrė
humanitarinę organizaciją, kuri rūpinasi baisybes ir neteisingumą patyrusiais aklais
vaikais Tanzanijoje, Etiopijoje ir Ganoje.
2005 metais, po 33 metų po įvykio,
Moore sužinojo jį sužalojusio britų kareivio vardą. Jie vėliau susitiko ir kalbėjosi
beveik penkias valandas, kurios, pasak liudytojo, tapo viena iš gražiausių patirčių
jo gyvenime.
Tądien, pasak Moore, apie atleidimą ji išmoko du dalykus. Pirma,
atleidimas yra dovana sau pačiam, savo laimei ir ramybei, ir net nesvarbu, ar karys
to norėjo ar ne. Antra, atleidimas negali pakeisti praeities, bet gali pakeisti ateitį.
Jis nebūtų galėjęs nuveikt, ką nuveikė su pykčio svoriu. Tapo prievartos auka ir tai
nuo jo nepriklausė. Tačiau priklausė ar taps prievartos auka. (Vatikano radijas)