Iškilminga eucharistinė procesija Dubline. Eucharistinio kongreso ketvirtosios dienos tema: „Susitaikymas bendrystėje“

Eucharistinė procesija Dubline trečiadienio vakarą daugeliui joje dalyvavusių Airijos katalikų sužadino tikėjimą. Dalydamasis procesijos Dublino gatvėmis įspūdžiais vienos Dublino parapijos klebonas, kun. Robert Mann pasakė: “Per ilgai slapstėmės, nerodėme savo tikėjimo. Gal būt šis eucharistinis kongresas ir tokie regimi tikėjimo ženklai kaip ši procesija išbudins sakralumo jausmą jį beprarandančioje visuomenėje. Mums reikia tokių momentų, kai žengiama kartu, kai bendrais veiksmais išreiškiamas tikėjimas“. Jauna moteris Lise Cogan su vyru, trim vaikais ir pagyvenusiais tėvais atėjusi į procesiją, kurioje keletą valandų buvo meldžiamasi ir giedama einant centrinėmis sostinės gatvėmis prie Royal Dublin Society suvažiavimų centro pripažino, jog „daugumai airių Tarptautinis eucharistinis kongresas nebuvo prioritetinės svarbos įvykis. Tačiau tai proga atstatyti ir atnaujinti per daug nuo skandalų nukentėjusią katalikų Bažnyčią“, sakė šeimos motina. Tuo metu, pasak devyniolikmečio Christopher O’Dweyr, dalyvavusio procesijoje su grupe bendraamžių, tiek eucharistinis kongresas, tiek eucharistinė procesija buvo puikūs renginiai, nes suteikė progą išreikšti tikėjimą. „Galų gale atsirado katalikų, nebijančių viešai parodyti savo tikėjimo“ sakė jaunuolis, ypač pasidžiaugęs tuo, kad eucharistiniame kongrese yra jaunimui skirta erdvė, kurioje galėjo susipažinti su kitais, kurie kaip jis domisi tikėjimu.

Eucharistinė procesija sostinės gatvėse buvo spalvinga dėl gausios dalyvių įvairovės. Tūkstančiai tikinčiųjų, nors tiksliai nepasakyta kiek, oficialiai programoje dalyvauja maždaug 70 000 žmonių ne tik iš Airijos, bet ir viso pasaulio, ėjo taikiai ir pamaldžiai klausydamiesi skaitomų maldų, Dievo Žodžio, taip pat popiežiaus Benedikto XVI, pal. Jono Pauliaus II ir pal. Kard. Jono Niumano tekstų. Procesijos priekyje buvo nešamas Kryžius, kongreso varpas, ikona. Iš paskos ėjo uniformuoti įvairių organizacijų vaikai, pav. skautai, dėmesį patraukė Airijoje gyvenantys imigrantai katalikai, ypač sirų malabarų apeigų indai. Procesijos centre, po baldakimu, buvo nešama monstrancija, o paskui ją ėjo kardinolai, vyskupai, popiežiškųjų ordinų kavalieriai ir damos, Maltos ir Kristaus kapo Jeruzalėje ordinų atstovai, kunigai ir pasauliečiai, dauguma garbingo amžiaus žmonės, tačiau procesijoje matėsi ir šeimos su vaikais.

Eucharistinio kongreso ketvirtadienio programa buvo skirta „Susitaikymo bendrystėje“ temai. Rytmečio Mišioms vadovavęs ganietis kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, priminė atleidimo svarbą, konkrečiai prisimindamas Ruandos genocidą 1994 metais. Kaip rasti jėgų atleisti visą šeimą išžudžiusiam vaikystės draugui pateikia kilnus Namuro kongregacijos vienuolės s. Genevieve pavyzdys. Atleidimas, pažymėjo kardinolas, sugrąžina vidinę dvasinę ramybę. Atleidimo ir susitaikymo bendrystėje tema buvo pratęsta kongresų salėje, kurioje kraupiais prisiminimais apie karą, smurtą ir neapykantą dalijosi liudytojai iš Ruandos, Šiaurės Airijos, Centrinės Amerikos, Kongo Demokratinės Respublikos ir Artimųjų rytų regiono.

Šio pranešimo paraštėje pridursime, jog Tarptautiniame eucharistiniame kongrese gan plačiai nuskambėjo nusiskundimai, jog pranešimams ir katechezei skirtos salės per mažos ir tik maža dalis dalyvių į jas patenka, todėl paskubomis prie kongreso patalpų buvo išstatyti didžiuliai ekranai. Be to, kai kurių publiką sužavėjusių kalbėtojų buvo paprašyta net kelis kartus pakartoti savo pranešimus. Gal tai ženklas liudijantis kaip iš tikrųjų Airijos gyventojai trokšta mokytis ir suprasti kaip gydyti savo sužeistas sielas, kaip atleisti ir susitaikyti bendrystėje. (Vatikano radijas/Sir)