Popiežiaus katechezė apie maldą. „Būdamas silpnas, esu galingas“.

Tęsdamas katechezę apie maldą, popiežius Benediktas XVI šios trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje komentavo šv. Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 12 skyrių.

Atsakydamas į priekaištus tų, kas kėlė abejones dėl Pauliaus buvimo apaštalu teisėtumo, jis nesigiria nei savo pasiektais rezultatais, nei nukeliautais kilometrais, nei įsteigtų krikščionių bendruomenių skaičiumi, bet kalba apie savo paties ryšį su Viešpačiu. Jis netgi prisipažįsta: „Man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“ (2 Kor 12,7). Paulius sako, jog jis tris kartus meldė Viešpatį, kad atitolintų nuo jo tą skausmą, bet Viešpats į tai atsakęs: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (12,9). Po šių žodžių sekantis Pauliaus komentaras gali stebinti, bet jis iš tiesų atskleidžia ką reiškia būti Kristaus apaštalu. „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (12,10), - tvirtina Paulius.

Apie kokį silpnumą čia kalbama? Kas yra tas dyglys jo kūne? Šito mes nežinome, nes Paulius to tiksliai nepasako, tačiau iš jo žodžių visumos suprantame, kad čia kalbama apie tai, jog sekant Kristų ir skelbiant Evangeliją visi sunkumai gali būti įveikti, jei visiškai ir nuoširdžiai pasitikime Viešpačiu.

Iš Pauliaus liudijimų žinome, kad du apreiškimai radikaliai pakeitė jo gynimą. Pirmasis – tai susitikimas su prisikėlusiu Kristumi prie Damasko vartų. Antrasis tai tas, - sakė Popiežius, - apie kurį mes šiandien kalbame: suvokimas, kad ir per žmogaus silpnumą gali veikti Dievo galybė.

Pasaulyje, kuriame nuolat susiduriame su rizika pasitikėti tik žmogiškosiomis jėgomis, mes esame pašaukti liudyti maldos galią, kurios dėka mes vis labiau panašėjame su Kristumi. Nuolatinės karštos maldos dėka mes jaučiame Viešpaties artumą ypač tose situacijose, kur viešpatauja skausmas ir sunkumai. Ypač tuomet suvokiame, kad Kristaus kontempliavimas mūsų neatitolina nuo pasaulio, bet mus padaro žymiai atidesniais žmonių rūpesčiams.

Popiežius priminė kaip šiuos Pauliaus žodžius komentavo protestantų teologas, Nobelio Taikos premijos laureatas, Albertas Schweitzeris. „Paulius yra mistikas, - sakė jis, - niekas kitas tik mistikas“. Iš tiesų tik labai karštai Kristų pamilęs, tik visiškai su juo susivienijęs žmogus gali, kaip Paulius, tarti: „manyje gyvena Kristus“.

Taip pat ir mūsų maldos gyvenime gali būti ypatingo intensyvumo momentų, kuomet aiškiai jaučiame Viešpaties artumą, tačiau maldoje labai svarbus ir pastovumas, ištikimybė bendraujant su Dievu, ypač tuomet kai mus ištinka dvasinės sausros akimirkos ir skausmas. Jei visą laiką laikysimės stipriai įsitvėrę Kristaus meilės, tuomet ir mes, kaip apaštalas Paulius, įveskime visus sunkumus. Juo daugiau vietos savo gyvenime skirsime maldai, tuo labiau jį veiks visa atnaujinanti Dievo meilės jėga.

Baigęs trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, Šventasis Tėvas pasveikino Dubline vykstančio Tarptautinio Eucharistinio kongreso dalyvius:

„Su meile sveikindamas ir laimindamas kreipiuosi į Airijos Bažnyčią, kur Dubline, dalyvaujant mano atstovui kardinolui Marcui Ouellet, vyksta penkiasdešimtasis Tarptautinis Eucharistinis kongresas tema: „Eucharistija – bendrystė su Kristumi ir tarp mūsų“. Daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų pasauliečių iš įvairių kontinentų dalyvauja tame svarbiame bažnytiniame sambūryje. Tai labai svarbi proga pabrėžti, kad Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. Jėzus, tikroviškai esantis Altoriaus Sakramente, savąją Kryžiaus auka dovanoja save mums, tampa mūsų maistu, kurį priimdami mes panašėjame į jį ir su juo vienijamės. Šitos bendrystės dėka mes taip pat vienijamės vieni su kitais, tampame viena Jame, tampame to paties kūno nariais. Visus raginu dvasia vienytis su Airijos ir viso pasaulio krikščionimis, melstis už Kongreso darbus, kad Eucharistija visuomet būtų plakanti visos Bažnyčios širdis“, - kalbėjo Popiežius. (Vatikano radijas)