Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. (Mk 14,12-16.22-26)

DIEVUI SKIRTA VIETA

„Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?“ - per mokinius klausia vandens atėjusį semtis žmogų Jėzus. Atėjo Jo suėmimo akimirka, Jis žino, kad eina į mirtį, To nežino savieji, Jo mokiniai, net nenujaučia Mokytojo likimo, nes pernelyg yra susitelkę į save ir dėl savo pačių ribotumo, nemato, kas vyksta. Tuo tarpu Jėzus aiškiai suvokia, kad viskas baigiasi, ir Jam reikia žmonijai atiduoti pačią brangiausią dovaną: save patį, savo gyvybę.

Ar tai tikrai bus naudinga žmonėms? Ar jie suvoks, kad Dievas myli juos be jokių sąlygų ir išskaičiavimų? Ar pagaliau žmonės nusilenks, matydami jiems patį save dovanojantį Dievą?

Artėja Velykos… Jėzus žino, kad Jam nebeteks jų atšvęsti kartu su mokiniais, todėl nusprendžia tai padaryti kiek anksčiau ir prašo pagalbos nepažįstamą žmogų, kad šis jam priklausančiame kambaryje, esančiame virš miesto iškilusio Siono kalno papėdėje, leistų Jėzui atsisveikinti su mokiniais ir padovanoti jiems pačią brangiausią dovaną: savo amžinąjį buvimą.

„Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?“

Mums nežinomas vardas žmogaus, kuris tą dieną išėjo pasisemti vandens ir susitiko Viešpaties mokinius, prašančius laikinai užleisti kambarį Velykų vakarienei. Nežinia kodėl, bet Jėzui buvo reikalingas kaip tik tas kambarys. Tas kambarys visiems amžiams liko Viešpaties nuosavybe, nes kiekvienas, kuris priima Dievą, net to ir nesuvokdamas, mato, kaip keičiasi jo gyvenimas.

Tokio Viešpaties priėmimo kartais labai stinga mūsų tarpe, kai susirenkame dalyvauti Mišiose… Pasitaiko momentų, kai galime jausti, kad į Mišias susirinko vieninga, džiugi, drąsi bendruomenė, kurioje žmonės nebijo liudyti savo tikėjimo ir juo gyventi, tačiau taip būna ne visuomet. Kur kas dažniau tenka susidurti su žmonėmis, kurie atėjo tik atlikti jiems savotiškai primesto formalumo, kai malda būna nenuoširdi, veidai apsiblausę, be jokios džiaugsmo žymės, be vilties. Mes kartais su tam tikru įtarumu žiūrime į tuos, kurie, atradę tikėjimą, demonstruoja, kaip mums atrodo, perdėtą entuziazmą, džiaugsmą, beveik nesiskiriantį nuo naivumo, tačiau iš tiesų kaip tik tokiems žmonėms ir yra sunku savo tikėjimą gaivinti, susidūrus su abejingais, nemokančiais gauta dovana džiaugtis tikinčiaisiais.

Gali būti ir pilnos bažnyčios, tačiau jose gali būti labai mažai dvasingumo… Mums reikia suvokti, kad ir mes esame tie žmonės, kuriuose Viešpats trokšta švęsti Velykas. Mes esame tas „kambarys“, kurio sau nori mūsų Mokytojas. Jis nesibodi nė vienu iš mūsų. Tą lemtingą dieną Jis neturėjo nieko kito, tik savo dvylika vargšų apaštalų, silpnų, pasimetusių svajotojų… Taip pat Jis gavo ir kambarį, kuriame galėjo prisiglausti, kad pasiliktų ten amžiams, todėl ir klausia mūsų: „Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?“

Į tai atsiliepti galime tik vienu būdu: kuo nuoširdžiau ir aktyviau dalyvaudami Viešpaties paliktoje aukoje. Reikia pripažinti, kad gyvename sunkiais laikais, kai mūsų tikėjimas patiria nuolatinius išmėginimus, tačiau, prisimindami pirmąsias Šventasis Mišias, įvykusias tame šeimininko užleistame kambaryje, turėtume pripažinti, kad dabar turime kur kas geresnes sąlygas ir, ko gero, menkesnį tikėjimą…

Kaip tik tokiu atveju Mišios tampa apsunkinimu, nepatogumu, nesuprantama pareiga, mes nebesusimąstome, kad tai yra nuolatinio Jėzaus buvimo su mumis Eucharistijoje slėpinys. Mokytojas yra su mumis, Jis yra kelionės duona, dvasios maistas gyvenimo nuvargintam žmogui. Tik įsisąmoninę, kad esame kviečiami ne atlikti kažkokios mistinės pareigos, o į susitikimą su ten esančiu Mokytoju, galime pakeisti savo gyvenimą. Tada Mišios iš tiesų tampa savaitės centru, o girdėtas žodis sugrįžta į mūsų kasdienybę. Tada mes tampame ta vieta, kurioje švenčiamas Velykų slėpinys…

(Mons. Adolfas Grušas)