Sekmadienį iškilmingai inauguruojamas Tarptautinis eucharistinis kongresas Dubline

Sekmadienį, švenčiant Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, Dubline iškilmingai atidaromas 50-asis Tarptautinis eucharistinis kongresas. Diskusijų, susitikimų, parodų salių durys atsivers nuo pirmadienio. Visose 34-iose Dublino bažnyčiose, kitose miesto erdvėse numatyta šimtai renginių, kuriuose dalyvaus tūkstančiai piligrimų.

Keletas duomenų: Tarptautinio eucharistinio kongreso organizatoriai kiekvienos dienos iniciatyvose laukia apie 25 000 piligrimų, iš kurių apie pusę turėtų būti atvykę iš kitų šalių. Iniciatyvas ves virš dviejų šimtų kalbėtojų, kurie pamokslaus, liudys, katechizuos, diskutuos. Daug dėmesio skiriama jaunimo grupėms, neaplenkta ekumeninė dimensija. Eucharistinis kongresas bus užbaigtas šventosiomis Mišiomis birželio 17 dieną Dublino stadione, kuriame telpa iki 80 000 žmonių.

Šio didelio tarptautinio susitikimo, atspindinčio visą Bažnyčią, centre yra Eucharistija, „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“, rašoma Katekizme ir priduriama - „visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis“.

Galima klausti – jei Eucharistiją švenčiame kiekvienose Mišiose, kiekvieną sekmadienį, kam dar reikia eucharistinių kongresų, ką jie duoda tikinčiam? Į šį klausimą galime atsakyti – tokie kongresai yra eucharistinio pamaldumo forma, jie išskleidžia socialinį Eucharistijos aspektą.

Šio eucharistinio pamaldumo iniciatoriai devynioliktojo amžiaus pabaigoje, tarp kurių galima išskirti pasaulietę Émilie-Marie Tamisier (1834-1910), nujautė, kad kongreso forma padės tikintiesiems geriau suprasti ir pajusti Eucharistijos slėpinį. Kongresai nėra alternatyva Mišioms. Priešingai, jie yra orientuoti į šventąsias Mišias.

Antrasis elementas yra socialinis. Bažnyčią galima aprašyti kaip tikinčiųjų sambūrį, kurio centre yra eucharistinis Kristus. Tačiau tvirtinti, kad Eucharistija yra gyvenimo versmė reiškia teigti, kad Eucharistija keičia gyvenimą, verčia jį „krikščionišku“ – keičiasi asmenų ir bendruomenių moralinės bei socialinės nuostatos, veikiančios visos visuomenės gyvenimą. Šis pasikeitimas ir yra tai, kas prieš kelis dešimtmečius buvo vadinama „socialine Kristaus karalyste“, o šiandien tiesiog socialine Eucharistijos dimensija.

Kalbant apie dabartinį Tarptautinį eucharistinį kongresą Dubline reikia nepamiršti dar keleto svarbių aplinkybių. Jis yra jubiliejinis, penkiasdešimtasis. Tai rodo šimtametės kongresų tradicijos gyvybingumą ir naudingumą. Kita vertus, šis jubiliejus sutampa su Vatikano II Susirinkimo atidarymo penkiasdešimtmečiu. Šio Susirinkimo bažnytinės minties ir liturgijos atnaujinimas tiesiogiai paveikė ir Eucharistinius kongresus.

Kita svarbi aplinkybė yra dabartinė Bažnyčios situacija Airijoje, paženklinta per pastaruosius keliolika metus į viešumą iškilusių pedofilijos skandalų Bažnyčios viduje, nulėmusių visuotinį pasmerkimą ir nusivylimą, tad ir būtinybę per tiesos pripažinimą, atgailą ir susitaikymą gydyti padarytas žaizdas Kristaus Kūne.

Jau maždaug 20 metų patiriame sunkumus, - Vatikano radijui sakė mons. John Kennedy, airių kilmės Tikėjimo mokymo kongregacijos pareigūnas, - dėl kai kurių kunigų lytinio piktnaudžiavimo prieš nepilnamečius. Jų veiksmai padarė tokią žalą Bažnyčiai, kad žmonės klausia ar ši dar gali jiems ką nors duoti. Tad Tarptautinis kongresas yra proga žvelgti į ateitį, mąstyti apie tikėjimą, apie naująjį evangelizavimą, apie Bažnyčios vaidmenį, apie susitaikymo ir taikos atstatymą. (Vatikano radijas)