Libija neišsivaduoja iš anarchijos

Praėjo jau aštuoni mėnesiai nuo Libijos režimo lyderio Ghadaffi žūties. Jėzuitų žurnalas „Popoli“ surinko kelių liudytojų pastabas apie situaciją šiandien šioje šalyje, taip pat ir krikščionių padėtį.

Visų pirma reikia pasakyti, kad šalies valdymo struktūros yra subyrėjusios. Centrinė pereinamoji taryba, pasiskelbusi vienintele valstybės valdžios perėmėja ir pripažinta Vakarų valstybių, neturi realios galios valstybėje ir netgi Tripolio mieste, kuriame ji reziduoja. Net ne visai aišku, kas ją sudaro ir kaip ji gali valdyti.

O situacija Libijos sostinėje Tripolyje atspindi platesnį kontekstą: kelią nuo oro uosto iki miesto kontroliuoja viena grupuotė. Centrą – kitą. Periferinius kvartalus dar kita. Šios apsiginklavusios grupuotės turbūt yra pats blogiausias karo Libijoje palikimas. Visoje šalyje jų apie 150, nors stipresnių, geriau organizuotų ir galinčių daryti platesnę įtaka yra gal apie tuziną. Daug grupių susibūrusi giminystės klanų arba geografinės kilmės pagrindu.

Prie šios politinės anarchijos reikia pridėti kriminalinę – įvairios grupuotės, kuriose daug buvusių kareivių ar buvusių policininkų, šiandien pelnosi iš pačios įvairiausios kontrabandos, neretai bendradarbiaudamos ir su minėtomis klanų grupėmis ar jų nariais.

Libijos chaotiškoje situacijoje labai pažeidžiami tapo juodaodžiai Libijos piliečiai ir migrantai iš kitų Afrikos šalių – tiek prieš karą dirbę šalyje, tiek vykstantys čia su viltimi kaip nors pasiekti Europą. Viena vertus, jie tampa atpirkimo ožiais už tai, kad Ghadaffi režimas pilietiniame kare rėmėsi juodaodžiais samdiniais. Antra vertus, gajos šimtametės rasistinės šiaurės Afrikos arabų požiūrio į žemyno gilumos juodaodžius apraiškos. Daug juodaodžių yra be dokumentų, neteisėtai įkalinti ar pavergti.

Jau savo vardus skelbia kandidatai į parlamento rinkimus. Nors nei viena jėga neturi didelės persvaros, galima spėti, jog islamistinės partijos sulauks stipraus pritarimo, kaip ir keliose kitose šiaurės Afrikos šalyse po režimų žlugimo. Vis tik šios partijos galbūt nesieks radikaliai islamiškos šalies santvarkos, pasaulietinės jėgos taip pat turi rėmėjų.

Libijos Caritas organizacijos vadovas t. Alan Arcebuche žurnalui „Popoli“ pasakojo, jog šiuo metu jis ir jo bendradarbiai jaučiasi gana saugūs, nepaisant grupuočių tarpusavio konkurencijos, jie yra palikti ramybėje ir gali vykdyti savo socialinę bei humanitarinę veiklą. Ypač padėti jau minėtiems juodaodžiams migrantams, tarp kurių tikrai daug krikščionių. Libijos Caritas direktoriaus vertinimu, nepaisant to, kad dėl karo daugelis išvyko, šalyje dar yra apie 10 000 katalikų ir jie yra pagrindiniai katalikų bendruomenės šioje šalyje nariai. T. Arcebuche nuomone, jei rinkimus laimės ir labiau islamiškos partijos, Caritas savo socialinę veiklą galės tęsti, tačiau galima tikėtis kultūrinių ir sielovadinių suvaržymų.

Nors katalikų kunigas jaučiasi gana ramiai, to paties negalėtų pasakyti graikų ortodoksų kunigas Joachimas – gegužės 2 dieną jis buvo apšaudytas iš automato ir tik per plauką liko gyvas, kulkos susmigo šalia į sieną. (Vatikano radijas)