Palaimintasis Jonas Juozapas Lataste O.P. (1832-1869)

Sekmadienį rytų Prancūzijos Bezansono mieste dominikonas Jonas Juozapas Lataste buvo paskelbtas palaimintuoju. Popiežiaus vardu liturgijai vadovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Jonas Juozapas Lataste gimė 1832 m., pietvakarių Prancūzijoje, Cadillac’o miestelyje, gausioje šeimoje – jis buvo paskutinysis vaikas iš septynių. Jei mama buvo pamaldi moteris ir rūpinosi vaikus ugdyti krikščioniškai, tai tėvas buvo gana abejingas tikėjimo klausimu.

Mokėsi katalikiškoje mokykloje ir čia pirmąsyk pradėjo galvoti apie kunigystės pašaukimą. Ir, tuo pat metu, jo bijoti – kunigo gyvenimo reiklumas toks didelis, kad, rodės, nėra pajėgus jo išpildyti, tad nėra vertas juo būti. O kai mokyklos vyresnysis šeimai atvirai pareiškė, kad vargu ar jaunuoliui tiktų kunigystės kelias, pašaukimo klausimas dar labiau nutolo, nors jį nuolatos primena sesuo Rosy, įstojusi į vienuolyną ir priėmusi Saint-Crescentien vardą.

Jono Juozapo Lataste paauglystėje ir jaunystėje biografai išskiria kelis momentus. Viena vertus, jaunuolis nutolsta nuo tikėjimo, išgyvena paauglystės virsmus. Kita vertus, tuo metu pradeda nuteistųjų ir „puolusių sielų“ likimu. Tėvo pastūmėtas, stojo į valstybės tarnybą ir nuo 1851 metų pradeda dirbti mokesčių administravimo srityje Bordo mieste.

Peržengęs 20 metų slenkstį vėl priartėja prie tikėjimo – per būrelius, kurie buvo skirti pasauliečiams katalikams, siekiantiems rimčiau ir giliau išgyventi savo tikėjimą. Iš pradžių lankė tėvų jėzuitų sukurtą grupelę, bet lemiamą gyvenimo ir subrendimo patirtį gavo šv. Vincento Pauliečio būrelyje.

Toliau dirbdamas valstybės tarnyboje, pagal paskyrimą vykdamas gyventi iš miesto į miestą, Lataste kiek galėdamas uoliau vykdo šv. Vincento Pauliečio būrelio nario įsipareigojimus: lanko vargingą šeimą arba asmenį, kalba su kareiviais, dalina religines knygas, lanko adoracijas ir atlieka rekolekcijas – iki pat 1857 metų, kada nusprendžia stoti į dominikonų ordiną. Tačiau būrelių patirtis suformavo visam tolimesniam gyvenimui reikšmingus principus: bendruomeninį gyvenimą, rūpinimąsi vargšais ir Eucharistijos kultą.

Tačiau tuo periodu išgyvena ir kitą labai svarbią patirtį: 1853 metais Lataste sutiko Ceciliją, merginą iš kilmingos, bet neturtingos šeimos. Abipusė simpatija peraugo į meilę ir Lataste pradėjo mąstyti apie vedybas. Bet dėl jauno amžiaus tam dar nesiryžo, o paskyrimas į kitą miestą išskyrė porą. Tačiau širdies prisirišimas išliko, jaunuoliai keitėsi laiškais, kol atėjo 1855 metai – šoko metai. Spalio mėnesį miršta sesuo Saint-Crescentien, o mėnesio pasiekia žinia apie Cecilijos ankstyvą mirtį.

Tai gilaus liūdesio metas. „Štai mano ateities svajonės išnykusios, visos mano viltys sugriautos, širdis nuoga, kaip nusiaubta šventykla, kaip tuščias kvepalų indas, kurio turinys išpiltas į smėlį, štai aš vienas, vienas ilgam, gal visam“, rašė tuo metu jaunuolis.

Vis tik šis kančios laikas nesugriovė, bet dar labiau subrandino Joną Juozapą Lataste. Jis toliau dirbo artimo meilės darbus, meldėsi ir ieškojo savo kelio, kol 1857 metų vasarą apsisprendė stoti į dominikonus ir rudenį pradėjo noviciatą.

Noviciato laikas Lataste atsiminimuose buvo džiugus ir vaisingas, tačiau taip pat su savo išbandymais – dirbdamas darbus novicas susižalojo rankos pirštus. Kilo infekcija, kankino didžiuliai skausmai, gydytojai kalbėjo apie amputaciją. O tai judino visą pašaukimo klausimą – kūno sveikata buvo viena iš kunigo šventimų sąlygų. Tik 1863 metais, po kelerių metų, ranka visai pagijo.

Po kunigystės šventimų 1863 metais gavo paskyrimą ir grįžo į Bordo miestą. Metus pamokslauja, o 1864 metais pakviestas keturių dienų rekolekcijoms į moterų priverstinio darbo kalėjimą gimtajame Cadillac’e. Čia kali apie keturis šimtus moterų – beveik trečdalis už vagystes, penktadalis už žmogžudystes, tuzinas už padegimus, keliasdešimt už prostituciją ir 40 procentų už nusikaltimus prieš vaikus – kai kurios už abortus, bet dar daugiau už vaikų nužudymą, apleidimą ir palikimą mirčiai. Moterys gyveno labai griežtu darbo ir tylos režimu.

Nebuvo lengva, viena vertus, atrasti žodžius ir kelius į šių moterų širdį, kita vertus, įveikti savyje atmetimo ir smerkimo impulsą, palaikomą ir visuomenės nuostatos, priimti jas kaip seseris, vėliau pripažino pamokslininkas. Bet ledai ir nusistatymai buvo pralaužti. Už nuodėmės atrasta malonė, už pasmerkimo atleidimas, už akmeninių veidų gyvas žmogiškas ir krikščioniškas gyvenimas.

Nuo to laiko moterų kalinių klausimas liko Lataste širdyje. Ypač – kaip joms padėti pabaigus įkalinimo laiką? Mažai kas norėjo jas priimti. Tuo tarpu dominikonui buvo aišku, kad jos jau atliko atgailą ir yra ištyrintos tiek prieš žmones, tiek prieš Dievą. Tuo metu gimė projektas, kurį jis visada laikė Dievo darbu: įsteigti bendruomenes, kurios taptų moterims naujais namais, vieta sugrįžti.

Bet šis planas turėjo būti įgyvendintas palengva – ordino vyresnieji jam turėjo kitų užduočių: pamokslininko, novicų magistro. Reikėjo laiko įtikinti tiek ordino vyresniuosius, tiek vyskupą savo projekto reikalingumu, atrasti pirmųjų bendradarbių, vietą prieglobsčio namams. Tačiau 1866 metais įkuriama Betanijos bendruomenė, šiandien išaugusi iki Betanijos seserų dominikonių kongregacijos.

Jonas Juozapas Lataste tapo pirmosios bendruomenės kapelionu, lanko kalinius, toliau pamokslauja ten, kur jį siuntė ordino vyresnieji. 1868 metais vėl sunkiai susergo, šį kartą plaučių infekcija. Liga tęsėsi 10 mėnesių, su laikinais pagerėjimais, tačiau 1869 pradžioje jau buvo aišku, kad ligonis kovą pralaimi. Tų metų kovo 10 dieną mirė. Nepaisant visko, su jam būdingu pasitikėjimu Dievo Apvaizda, žinojo, kad jo pradėtas darbas tęsis. 1937 metais užvesta jo beatifikacijos byla. (Vatikano radijas)