Prancūzijoje šv. Liudviko seserų karitiečių kongregacijos įsteigėja Marija Luiza (1763-1825) paskelbta palaimintąja

Sekmadienį vakarų Prancūzijos Vannes mieste vienuolė Marija Luiza Elizabeta (Marie-Louise Elisabeth de Lamoignon) buvo paskelbta palaimintąja. Popiežiui Benediktui XVI atstovavo ir liturgijai vadovavo kard. Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Pripažinti ką nors „palaimintuoju“ reiškia pripažinti asmens krikščioniško gyvenimo intensyvumą ir grožį, dažnai sublizgantį auksu ten, kur, rodos, jo neturėtų būti, kur pilka. Motinos Marijos gyvenimas buvo vienas iš tokių.

Ji gimė 1763 m. spalio 3 d. Paryžiuje kilmingoje ir pasiturinčioje šeimoje. Pagal to meto papročius, tėvai jai parinko jaunikį – grafą Eduardą Fransua Molé. Marija Luiza ištekėjo 16 metų ir su vyru sulaukė penkių vaikų. Du mirė dar kūdikiai, bet šeima buvo laiminga. „Tėvai mane sujungė su dorybingiausiu ir geriausiu žmogumi“, vėliau rašė motina Marija.

Tačiau tada į Prancūziją atėjo revoliucija, garsi ne tik dėl savo laisvių ir teisių deklaracijos, bet ir dėl masinės prievartos epizodų, kuriuose kilmingieji dažnai tapdavo privilegijuotais taikiniais. Grafas Molé buvo du kartus suimtas ir paleistas. Trečią kartą už grotų atsidūrė su žmona. Kai ši labai pavojingai susirgo, buvo išleista gydytis. Tačiau tik tam, kad sužinotų, jog 1794 metų balandžio 20-ąją dieną jos vyrui giljotinoje buvo nukirsta galva. Tai buvo Velykų diena. Su visais trimis vaikais buvo išmesta iš savo namų tiesiai ant šaligatvio. Šioje skausmo ir bejėgiškumo situacijoje jai padėjo du žmonės. Visai atsitiktinai ją gatvėje pamatė senas pažįstamas ir suteikė laikiną pastogę. Kitas žmogus buvo tėvas de Pancemont, jos dvasios tėvas, kuris padėjo išgyventi pirmąjį šoką, o vėliau – ieškoti atleidimo ir blogio atitaisymo ne keikiant kitus, o savo gyvenimu.

Su t. de Pancemont yra susijęs vėlesnis motinos Marijos gyvenimas. 1802 metais kunigas buvo paskirtas Vannes diecezijos vyskupu. Iš savo būstinės jis matė uostą, o jame – apleistus ir likimo valiai paliktus vaikus. Jo širdyje subrendo sprendimas – atidaryti mergaičių namus, o juos patikėti būtent Marijai Luizai, kuriai taip pat buvo atėjęs pasirinkimo metas. Mažiausiai mergaitei mirus revoliucijos metu, o kitiems dviem vaikams suaugus, ji svarstė tiek apie antrą santuoką, tiek apie religinio gyvenimo pasirinkimą, galbūt uždarame vienuolyne.

T. de Pancemont idėja tapo atsakymu į šiuos svarstymus. 1803 metais, jau būdama keturiasdešimties, Marija Luiza iš Paryžiaus atvyko į Vannes, čia davė religinius įžadus ir su dvejomis pagalbininkėmis pradėjo rūpintis tuo, ką pavadino „gailestingumo namais“ apleistiems vaikams.

Metams bėgant prie jos prisidėjo kitos moterys, kurios taip pat davė įžadus. Jas pradėjo kviesti ir į kitas vietas, kad atidarytų kitus namus. Taip gimė šv. Liudviko seserų karitiečių kongregacija. Sunkus metas motinai Marijai buvo 1807-ieji, kai mirė taip ilgai ją dvasiškai rėmęs t. de Pancemont. Tuo metu ji išgyveno pagundą viską mesti ir išvykti, tačiau ją įveikė. Ji mirė 1825 metų kovo mėnesį, ją išlydėjo jau 56 seserys karitietės. Šiandien jų yra 600 dešimtyje valstybių, jos tęsia tą patį darbą, kaip ir jų kongregacijos steigėja.

1959 metais buvo pradėta jos beatifikacijos byla, o 1986 metais popiežius Jonas Paulius II pripažino jos herojiškas dorybes ir ją paskelbė Dievo Tarnaite. 1962 metais jos užtarimu įvyko stebuklas – kanadietis Marcel Lesage nuo jaunumės turėjo rankos kaulo infekciją, kurios niekaip nepavyko išgydyti. 1962 metais nuspręsta ranką amputuoti – dėl pavojingų komplikacijų per patį 25-ąjį Marcelio gimtadienį. Kai jo sesuo operacijos išvakarėse verkdama atėjo į mokyklą, visa klasė, kartu su klasės mokytoja seserimi karitiete Terese, pradėjo melstis už vaikiną. Kitos dienos ryte operacija buvo atšaukta – dėl infekcijos ženklai staiga išnyko. Marciel Lesage mirė 2005 metais ir niekad daugiau bėdų su ranka neturėjo. (Vatikano radijas)