Benediktas XVI: Sekminės – vienybės šventė

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje aukojo Šventosios Dvasios atsiuntimo – Sekminių – iškilmės Mišias, kurių dalyvių nemaža dalis buvo charizminio judėjimo nariai, atvykę į Romą minėti Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo įsikūrimo Italijoje keturiasdešimtųjų metinių. Su jais Šventasis Tėvas jau buvo susitikęs šeštadienį.

Šis slėpinys yra Bažnyčios krikštas, - sakė Benediktas XVI pradėdamas Sekminių Mišių homiliją. Tai įvykis, kuris, suteikė Bažnyčiai formą ir buvo pirmasis postūmis jos misijai. Šita „forma“ ir šitas „postūmis“ galioja ir šiandien, jie nuolatos atnaujinami Bažnyčios liturgijoje.

Pasak Popiežiaus, vienas pagrindinių Sekminių slėpinio aspektų, ypatingai svarbių mūsų dienomis yra vienybė. Sekminės yra vienybės, žmonių susipratimo ir bendrystės šventė. Visi matome, kad nepaisant spartaus komunikavimo priemonių vystymosi, kuris sudaro įspūdį, jos atstumai tarp žmonių sumažėjo, iš tiesų dabartiniame pasaulyje labai daug nesantaikos, nesusikalbėjimo ir konfliktų. Kasdieniame gyvenime matome, kad žmonės kas kart labiau agresyvūs ir susipriešinę. Tad ir kyla klausimas: ar mes tikrai galime pasiketi tą vienybę, kurioms mums taip labai reikia?

Sekminių liturgijos skaitinio iš Apaštalų darbų fone slypi Senojo Testamento pasakojimas apie Babelio bokšto statymą. Kas yra Babelis? Tai žmonių karalystė, kurios gyventojai savo rankose turi sukaupę tiek galios, jog galvoja, kad gali apsieiti be Dievo, kad patys gali pasistatyti bokštą, siekiantį iki pat dangaus. Tačiau statydami tą į dangų kylantį bokštą, jie staiga suvokia, kad jie vienas kitam kenkia, kad jie savo pastangas nukreipė vienas prieš kitą, kad siekdami būti kaip Dievas, jie nesugeba būti žmonėmis. Šis biblinis pasakojimas, - sakė Popiežius, - yra nuolatos aktualus. Matome jį pasitvirtinant visoje istorijoje, taip pat ir mūsų dienomis. Mokslo ir technikos dėka žmogus sugeba valdyti gamtos jėgas, manipuliuoti gyvybe, kurti gyvas būtybes ir kone patį žmogų. Jam atrodo, kad melstis Dievui nereikia, kad tai kažkokia atgyvena. Juk jis pats gali pasidaryti viską, ko tik geidžia. Mes nė nepastebime, kad išgyvename Babelio patirtį. Mes išplėtojome komunikacijos galimybes ir žinių perdavimo tinklus, bet, paradoksaliai, mums vis sunkiau susikalbėti. Žmonės vis labiau vienas kitam abejingi, įtarūs, vieni kitų bijo. Tad ką daryti? Ar iš viso įmanoma vienybė, santarvė?

Atsakymą mums duoda Šventasis Raštas: vienybė įmanoma Šventosios Dvasios dovanos dėka. Šventoji Dvasia mums duoda naują širdį ir leidžia mums prabilti nauja kalba. Tai įvyko per Sekmines. Tą rytą, penkiasdešimt dienų po Velykų, galingas vėjas pūtė virš Jeruzalės ir Šventosios Dvasios liepsna nusileido ant apaštalų. Jų širdys užsidegė dieviškosios meilės liepsna. Dingo baimė, jie pradėjo drąsiai kalbėti apie mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų. Ten kur buvo svetimumas ir nesantaika, per Sekmines prasidėjo vienybė ir susipratimas.

Evangelijoje Jėzus sako: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16,13). Kalbėdamas apie Šventąją Dvasią, Jėzus čia sako kas yra Bažnyčia. Ji negali gyventi tik dėl savęs pačios, bet turi būti vienybės ir bendrystės vieta, kurioje krikščionys ne užsidaro savyje, bet yra atviri viskam. Kai aš kalbu, mąstau, veikiu kaip krikščionis, aš neužsidarau savyje, bet dalinuosi su kitais. Čia ir glūdi Babelio ir Sekminių skirtumas. Kai žmonės nori būti kaip Dievas, jie susipriešina. O kai jie nori priimti Tiesą, Dievo Dvasia juos palaiko ir vienija.

Brangieji, - kalbėjo popiežius Benediktas, - mes turime gyventi vienybėje ir tiesoje, dėl to mums nuolatos reikia melsti, kad Šventoji Dvasia mus apšviestų ir mums vadovautų, kad padėtų mums atsispirti mūsų pačių tiesų vilionėms ir priimti Bažnyčios perduodamą Kristaus tiesą. Kaip Sekminių dieną, savo gimimo dieną, Bažnyčia ir šiandien, kartu su Mergele Marija meldžia: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyki savo tikinčiųjų širdis, uždek jose meilės ugnį!“ (Vatikano radijas)