Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų
baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo,
išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas,taip ir aš jus siunčiu“.Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:„Imkite Šventąją Dvasią.Kam atleisite nuodėmes, tiems
jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19-23).
DVASIOS
DOVANA, mons. Adolfas Grušas:
Turėtume pripažinti,
kad nė vienas iš mūsų, besivadovaujančių sveiku protu, nesugeba skelbti Dievo Karalystės
su visišku nuoširdumu, su tam būtina aistra ir užsidegimu. Visų pirma, kaip ne kartą
priminė popiežius Benediktas XVI, mums tenka kovoti su amžinu priešu – savo pačių
nuodėmėmis. Pasaulyje, kuriame vieni kaltina kitus, o tokių nuotaikų neišvengia ir
Bažnyčia, mums primenama, kad su pagrindiniu priešu susiduriame savo širdyje.
Negana
to, aplink save matome daug nevilties. Vis dažniau girdime balsus apie Europos žlugimą,
kasdienybė vis labiau slegia žmones, keldama nežinios baimę. Kažin, ar įmanoma kalbėti
apie viltį žmonėms, kuriems neužtenka lėšų pragyvenimui.
Vidinė kova, sunkumai,
su kuriais susiduriame išorėje, mūsų visų krikščioniškąjį pašaukimą – liudyti Dievo
Karalystės atėjimą – daro beveik neįmanomu… O vis dėlto…
Derliaus šventė,
graikų kalboje gavusi Sekminių vardą, buvo švenčiama penkiasdešimtąją dieną po Velykų.
Pradžioje buvusios daugiau žemdirbių švente, laikui bėgant, Sekminės įgavo ir kitą
prasmę: tą dieną buvo minimas ir Įstatymo davimas žydų tautai ant Sinajaus kalno.
Izraelitai
labai didžiavosi tuo, kad jų tauta buvo pažymėta Dievo Įstatymo ženklu. Nors ir būdami
viena iš mažiausių tautų, jie buvo išrinkti liudyti pasauliui tikrąjį gailestingojo
Dievo veidą. Kaip tik tą dieną įvyko ir Šventosios Dvasios nužengimas, apie kurį taip
vaizdingai kalba Lukas Apaštalų Darbų knygoje.
Evangelijoje minima, kad Jėzus
dar prieš savo kančią apaštalams sakė, jog Šventoji Dvasia išmokys juos visko, ką
Jis jiems buvo įsakęs. Naujasis evangelinis įstatymas nuo pat pradžios yra Dvasios
vaisius, ir Dvasia suteikia šviesos, kad tą įstatymą tinkamai suprastume. Viešpats
Jėzus nepridėjo daugiau įsakymų prie jau egzistuojančių gausių žydų religijos nuostatų,
bet priešingai: juos supaprastino, sutraukė į vieną esminį meilės įsakymą.
Atrodytų,
viskas puiku, tačiau Išganytojas nedavė smulkmeniškų nurodymų, kaip reikia mylėti,
atsidūrus konkrečioje situacijoje. Tuo atveju mums į pagalbą ateina Dvasia. Jėzus
nedavė mums naujų Įstatymo plokščių, tačiau atsiuntė Šventąją Dvasią, kad Ji pakeistų
mūsų požiūrį, kad iš pagrindų pakeistų mūsų širdį, kad pajėgtume mylėti.
Šiandien
prisimename Dievo Įstatymą, kurį pažinti mums padeda Šventoji Dvasia.
Evangelistas
Lukas Sekminių dienos įvykius aprašo, prisimindamas kitus biblinius įvykius ant Sinajaus
kalno. Jis kalba apie griausmus, debesis, ugnies liežuvius, vėją,- visa tai, kuo žydų
tradicijoje būdavo nusakomas Dievo buvimas tarp žmonių. Vis tiktai, kalbant apie Šventosios
Dvasios atėjimą šiuose konkrečiuose reiškiniuose galima ir reikia įžvelgti taip pat
ir dvasinę prasmę.
Dvasia yra griausmas ir žemės drebėjimas: Ji sukrečia mus,
nušluoja mūsų įsivaizduotą saugumą ir įpareigoja peržengti įprastas tikėjimo ribas,
siekiant vis didesnio Dievo artumo.
Dvasia yra debesis: užėjęs rūkas ir užgulę
debesys verčia mus pasitikėti kiekvienu, kuris veda mus, rūpindamasis, kad nenuklystume
nuo tiesos kelio.
Dvasia yra ugnis, sušildanti mūsų širdis ir nušviečianti
kelią.
Dvasia yra vėjas: mums tereikia pakreipti bures, kad tą vėją pagautume,
priimtume mums skirtą postūmį ir to dvelkimo įkvėpti keliautume per gyvenimo jūrą.
Dvasia
tampa Babelio bokšto statybos priešingybe. Kaip savo laiku žmonių puikybė atvedė prie
kalbų susimaišymo, taip, kad žmonės nebesuprato vienas kito, taip Dvasios buvimas
mūsų tarpe padeda visiems rasti bendrą kalbą, girdėti vieną balsą.
Todėl turime
šauktis Dvasios, kai pristinga supratimo šeimoje, parapijoje, darbovietėje. Jos reikia
šauktis tada, kai nesugebame ar nemokame vienas kito suprasti. Šventoji Dvasia išsigandusius
apaštalus padarė ištikimais Evangelijos skelbėjais, nebijančiais nieko ir drįstančiais
eiti ten, kur anksčiau net nebūtų pamanę eiti. Sekminių dieną Bažnyčia pradėjo savo
pasiuntinybę.
Tikriausiai reikia sutikti su tuo, kas buvo pasakyta pradžioje.
Mes, paprasti žmonės, nuolat kovojantys su savo pačių silpnumu ir išorės priešais,
tikrai nieko negalime. Tačiau to ir nereikia. Mumyse veiks Šventoji Dvasia. Ji atėjo,
kaip Prisikėlusiojo pažadėta begalinės meilės dovana. Mums reikia tik leisti, kad
Ji primintų patį svarbiausią – meilės Įstatymą.