Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19-23).

DVASIOS DOVANA, mons. Adolfas Grušas:

Turėtume pripažinti, kad nė vienas iš mūsų, besivadovaujančių sveiku protu, nesugeba skelbti Dievo Karalystės su visišku nuoširdumu, su tam būtina aistra ir užsidegimu. Visų pirma, kaip ne kartą priminė popiežius Benediktas XVI, mums tenka kovoti su amžinu priešu – savo pačių nuodėmėmis. Pasaulyje, kuriame vieni kaltina kitus, o tokių nuotaikų neišvengia ir Bažnyčia, mums primenama, kad su pagrindiniu priešu susiduriame savo širdyje.

Negana to, aplink save matome daug nevilties. Vis dažniau girdime balsus apie Europos žlugimą, kasdienybė vis labiau slegia žmones, keldama nežinios baimę. Kažin, ar įmanoma kalbėti apie viltį žmonėms, kuriems neužtenka lėšų pragyvenimui.

Vidinė kova, sunkumai, su kuriais susiduriame išorėje, mūsų visų krikščioniškąjį pašaukimą – liudyti Dievo Karalystės atėjimą – daro beveik neįmanomu…
O vis dėlto…

Derliaus šventė, graikų kalboje gavusi Sekminių vardą, buvo švenčiama penkiasdešimtąją dieną po Velykų. Pradžioje buvusios daugiau žemdirbių švente, laikui bėgant, Sekminės įgavo ir kitą prasmę: tą dieną buvo minimas ir Įstatymo davimas žydų tautai ant Sinajaus kalno.

Izraelitai labai didžiavosi tuo, kad jų tauta buvo pažymėta Dievo Įstatymo ženklu. Nors ir būdami viena iš mažiausių tautų, jie buvo išrinkti liudyti pasauliui tikrąjį gailestingojo Dievo veidą. Kaip tik tą dieną įvyko ir Šventosios Dvasios nužengimas, apie kurį taip vaizdingai kalba Lukas Apaštalų Darbų knygoje.

Evangelijoje minima, kad Jėzus dar prieš savo kančią apaštalams sakė, jog Šventoji Dvasia išmokys juos visko, ką Jis jiems buvo įsakęs. Naujasis evangelinis įstatymas nuo pat pradžios yra Dvasios vaisius, ir Dvasia suteikia šviesos, kad tą įstatymą tinkamai suprastume. Viešpats Jėzus nepridėjo daugiau įsakymų prie jau egzistuojančių gausių žydų religijos nuostatų, bet priešingai: juos supaprastino, sutraukė į vieną esminį meilės įsakymą.

Atrodytų, viskas puiku, tačiau Išganytojas nedavė smulkmeniškų nurodymų, kaip reikia mylėti, atsidūrus konkrečioje situacijoje. Tuo atveju mums į pagalbą ateina Dvasia. Jėzus nedavė mums naujų Įstatymo plokščių, tačiau atsiuntė Šventąją Dvasią, kad Ji pakeistų mūsų požiūrį, kad iš pagrindų pakeistų mūsų širdį, kad pajėgtume mylėti.

Šiandien prisimename Dievo Įstatymą, kurį pažinti mums padeda Šventoji Dvasia.

Evangelistas Lukas Sekminių dienos įvykius aprašo, prisimindamas kitus biblinius įvykius ant Sinajaus kalno. Jis kalba apie griausmus, debesis, ugnies liežuvius, vėją,- visa tai, kuo žydų tradicijoje būdavo nusakomas Dievo buvimas tarp žmonių. Vis tiktai, kalbant apie Šventosios Dvasios atėjimą šiuose konkrečiuose reiškiniuose galima ir reikia įžvelgti taip pat ir dvasinę prasmę.

Dvasia yra griausmas ir žemės drebėjimas: Ji sukrečia mus, nušluoja mūsų įsivaizduotą saugumą ir įpareigoja peržengti įprastas tikėjimo ribas, siekiant vis didesnio Dievo artumo.

Dvasia yra debesis: užėjęs rūkas ir užgulę debesys verčia mus pasitikėti kiekvienu, kuris veda mus, rūpindamasis, kad nenuklystume nuo tiesos kelio.

Dvasia yra ugnis, sušildanti mūsų širdis ir nušviečianti kelią.

Dvasia yra vėjas: mums tereikia pakreipti bures, kad tą vėją pagautume, priimtume mums skirtą postūmį ir to dvelkimo įkvėpti keliautume per gyvenimo jūrą.

Dvasia tampa Babelio bokšto statybos priešingybe. Kaip savo laiku žmonių puikybė atvedė prie kalbų susimaišymo, taip, kad žmonės nebesuprato vienas kito, taip Dvasios buvimas mūsų tarpe padeda visiems rasti bendrą kalbą, girdėti vieną balsą.

Todėl turime šauktis Dvasios, kai pristinga supratimo šeimoje, parapijoje, darbovietėje. Jos reikia šauktis tada, kai nesugebame ar nemokame vienas kito suprasti. Šventoji Dvasia išsigandusius apaštalus padarė ištikimais Evangelijos skelbėjais, nebijančiais nieko ir drįstančiais eiti ten, kur anksčiau net nebūtų pamanę eiti. Sekminių dieną Bažnyčia pradėjo savo pasiuntinybę.

Tikriausiai reikia sutikti su tuo, kas buvo pasakyta pradžioje. Mes, paprasti žmonės, nuolat kovojantys su savo pačių silpnumu ir išorės priešais, tikrai nieko negalime. Tačiau to ir nereikia. Mumyse veiks Šventoji Dvasia. Ji atėjo, kaip Prisikėlusiojo pažadėta begalinės meilės dovana. Mums reikia tik leisti, kad Ji primintų patį svarbiausią – meilės Įstatymą.

O tada ir Ji galės veikti mumyse ir per mus…