Kardinolas Vegliò. Moterys priverstinėje emigracijoje

Moterys, priverstinė emigracija, patirti žiaurumai, viltys ir Bažnyčios įsipareigojimas – tokios buvo kardinolo Antonio Maria Vegliò, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos pirmininko, temos, paliestos pranešime, skaitytame ketvirtadienį, Amerikos studijų centre Romoje.

Pasak kardinolo, priverstinę emigraciją patyrusios moterys dažnai nustebina savo didele drąsa, kūrybingumu ir pasitikėjimu kuriant naują gyvenimą sau ir savo vaikams. Kita vertus, kiekviena iš jų išgyveno prievartos ir brutalumo situacijas, traumuojančias patirtis.

Šiandienos pasaulyje daugiausia aukų nusineša pilietiniai karai, kuriuose keturi penktadaliai žuvusių yra paprasti civiliai. Mažiausiai 43 milijonai asmenų pasaulyje paliko savo šalį dėl karo ar žmogaus teisių pažeidimų ir 80 procentų iš jų yra moterys su vaikais, kurie dažnai pasimeta, taip pat jaunuoliai.

Moterys ir merginos dažnai tampa prievartos ir prievartavimų taikiniais. Pasinaudojama jų pažeidžiamumu siekiant jas nužmoginti, sugriauti kasdienį bendruomenės gyvenimą, sukurti visuotinės baimės atmosferą. Todėl yra prievartaujamos ar pajungiamos seksualiniam išnaudojimui, kuris žaloja tiek pavienio asmens sveikatą ir psichiką, tiek šeimos ir bendruomenės dimensiją. Prievartavimas tampa strateginiu karo ginklu. Jam nepasidavusios moterys dažnai nužudomos.

Pabėgusios iš betarpiško pavojaus zonos moterys neretai atsiduria pabėgėlių stovyklose, tačiau ir čia nėra visiškai saugios. Dažnai patiria lytinę prievartą išėjusios, pavyzdžiui, ieškoti malkų maisto ruošimui. Negalėdamos dirbti yra visiškai priklausomos nuo humanitarinių organizacijų. Maisto ir kitų būtiniausių dalykų trūkumas jas verčia parsiduoti, kad išgyventų.

Gyvenimas pabėgėlių stovyklose gali trukti daug laiko. Dabartinis vidurkis yra 17 metų. Yra vaikų, kurie stovyklose gimė ir suaugo. Kaip gali jaustis tėvai tokioje situacijoje? Kokia ateitis laukia tų vaikų ir jaunuolių, kurie, be pabėgėlių stovyklos, neturi jokios kitos patirties?

Kitos moterys pasiekia miestus ir apsigyvena varginguose kvartaluose, kuriuose turi kovoti dėl darbo, resursų, socialinių paslaugų. Dokumentų trūkumas galutinai komplikuoja jų gyvenimą.

Visa tai vyksta nepaisant tarptautinės bendruomenės įsipareigojimo jas apsaugoti, kaip numato tarptautinė humanitarinė teisė.

Svarbu ne tik suteikti maistą ar pastogę, bet taipogi padėti moterims dirbti, prisiimti naujas atsakomybes, integruotis į visuomenę, išmokti naujos kalbos, išmokti kasdienybės smulkmenų – kaip valyti langus ar ruošti maistą virtuvėje, kai yra gimusios šiltoje šalyje, kur langų visai nėra, o maistas visada ruošiamas po atviru dangumi.

Šios moterys trokšta ateities ir žmogiškos pagarbos. Kardinolas citavo vieną iš jų: „Norime įsilieti į visuomenę. Tik tada galėsime kažką duoti savo antrai tėvynei. Girdime saldžius žodžius, bet tai nėra tikrovė. Mes neturime dokumentų. Kančia turi būti pašalinta. Mums reikia ne tik maisto. Ar žinote pabėgėlių problemas? Esame žmogiškos būtybės su jausmais. Raskite išeičių mūsų vaikams. Nekalbėkite, bet darykite. Mes neprašome psichologinės pagalbos, tačiau norime sutikti žmones, kuriems iš tikro rūpime“.

Daug Bažnyčios organizacijų yra pirmoje eilėje padedant moterims priverstinėje emigracijoje: nuo Jėzuitų pabėgėlių tarnybos ar Caritas Internationalis iki pavienių parapijų. Pagalbos uždaviniai yra įvairūs: išklausyti, padėti, paremti, sukurti saugias erdves, padėti suprasti įstatymus. Dešimtyse šalių katalikiškos organizacijos padeda šioms moterims ištrūkti iš prostitucijos ar priverstinio darbo vergovės. Taip pat ir išsivysčiusiose šalyse – nėra nei vienos valstybės, kuri visai neturėtų tokių problemų.

Kova prieš prekybą žmonėmis yra Bažnyčios, vyriausybių, nevyriausybinių organizacijų, darbdavių, prekybininkų, profsąjungų, viešosios opinijos, visų geros valios žmonių uždavinys, - sakė kardinolas Vegliò. (Vatikano radijas)