Popiežiaus Benedikto XVI žinia 46 Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos
proga. „Tyla ir žodis – evangelizavimo kelias“.
Brangūs broliai ir seserys! Artėjant Pasaulinei visuomenės komunikavimo priemonių
dienai, norėčiau pasidalyti su jumis mintimis apie vieną žmogiškojo komunikavimo aspektą,
kuris, nors ir labai svarbus, dažnai užmirštamas ir ypač primintinas šiandien. Tai
santykis tarp tylos ir žodžio. Siekiant autentiško dialogo ir tvirto žmonių suartėjimo,
šiedu komunikavimo momentai turi būti subalansuoti, vienas kitą keisti ir papildyti.
Kai tyla ir žodis vienas kitą šalina, komunikavimas suprastėja arba todėl, kad tam
tikru mastu kurtina, arba todėl, kad kuria šaltą aplinką; ir priešingai, kai jie vienas
kitą papildo, komunikavimas tampa vertingesnis ir reikšmingesnis.
Tyla yra
esminis komunikavimo elementas ir be jos turiningi žodžiai neegzistuoja. Tyloje geriau
girdime ir pažįstame patys save, gimsta ir plėtojasi mintis, aiškiau suprantame, ką
norime pasakyti, arba, ko laukiame iš kito, apsisprendžiame, kaip save išreikšti.
Tylėdami leidžiame kitam asmeniui kalbėti, save išreikšti ir neprisirišame prie savo
žodžių bei idėjų jų tinkamai neišstatę akistaton su kitais. Taip atsiveria abipusio
įsiklausymo erdvė ir tampa galimas pilnatviškesnis žmogiškasis ryšys. Pavyzdžiui,
būtent tyloje rutuliojasi autentiškiausi komunikavimo tarp vienas kitą mylinčių asmenų
momentai: gestai, veido išraiška, kūno ženklai, atskleidžiantys asmenį. Tyloje ypač
intensyviai reiškiasi džiaugsmas, rūpestis ir kančia. Vadinasi, iš tylos kyla reiklesnis
komunikavimas, aprėpiantis jautrumą ir gebėjimą įsiklausyti, dažnai parodantį ryšių
mastą ir prigimtį. Ten, kur gausu žinių ir informacijos, tyla būtina tam, kas svarbu,
nuo to, kas nenaudinga ir antraeiliška, atskirti. Nuodugnus apmąstymas padeda mums
suvokti ryšį tarp įvykių, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję, vertinti ir analizuoti
žinias, o tai leidžia pasidalyti apmąstytomis bei dalykiškomis nuomonėmis ir siekti
autentiško bendro pažinimo. Todėl būtina sukurti tam palankią aplinką, savotišką „ekosistemą“,
kurioje darniai derėtų tyla, žodis, vaizdai ir garsai.
Dabartinė komunikavimo
dinamika orientuota į klausimus ieškant atsakymų. Daugeliui žmonių, ieškančių patarimų,
pasiūlymų, informacijos, atsakymų, komunikavimo išeities taškas yra paieškos mašinos
ir socialiniai tinklai. Mūsų laikais žiniatinklis vis labiau tampa klausimų ir atsakymų
vieta; negana to, šiuolaikinis žmogus dažnai bombarduojamas atsakymais į klausimus,
kurių pats niekada nekėlė, ir į poreikius, kurių niekada nejautė. Tyla yra brangus
turtas, padedantis orientuotis tokių gaunamų stimulų bei atsakų jūroje, atpažinti
tikrai svarbius klausimus ir sutelkti į juos dėmesį. Sudėtingame ir margame komunikavimo
pasaulyje daugelis domisi žmogaus egzistencijos galutiniais klausimais: kas aš? Ką
galiu pažinti? Ką turiu daryti? Ko galiu tikėtis? Svarbu tokius klausimus formuluojantiems
žmonėms atverti galimybę leistis į gilų dialogą, kurį sudarytų žodžiai, keitimasis
nuomonėmis, bet sykiu ir kvietimas į apmąstymą ir tylą, kuri kartais būna iškalbingesnė
negu skubotas atsakymas ir leidžia klausėjui įsigilinti į save bei atsiverti tam atsakymui,
kurį Dievas įrašė į žmogaus širdį.
Nepaliaujamas klausimų srautas galiausiai
rodo nerimą žmogaus, kuris nuolatos ir mažuose, ir dideliuose dalykuose ieško tiesos,
suteikiančios jo egzistencijai prasmę ir viltį. Žmogaus netenkina paprastas ir tolerantiškas
pasikeitimas kritinėmis nuomonėmis ir gyvenimo patirtimi: visi ieškome tiesos ir to
trokštame ypač mūsų laikais, nes „keisdamiesi informacija, žmonės jau dalijasi savimi,
savo požiūriu į pasaulį, savo viltimis, idealais“ (Žinia 2011 m. Pasaulinės visuomenės
komunikavimo priemonių dienos proga).
Dėmesys skirtinas įvairioms žiniatinklio
svetainėms, programoms ir socialiniams tinklams, galintiems šiandieniam žmogui padėti
susimąstyti ir kelti autentiškus klausimus, bet kartu ir būti tylos ir maldos, meditacijos
ar dalijimosi Dievo žodžiu erdvėmis. Esmingai sutrauktais glaustais sakiniais, dažnai
ne ilgesniais nei Biblijos eilutė, galima išreikšti gilių minčių, jei neužmirštama
puoselėti savo vidinio gyvenimo. Nestebėtina, kad įvairiose religinėse tradicijose
vienatvė ir tyla laikomi tinkamomis erdvėmis padėti žmonėms atrasti patiems save ir
tiesą, kuri visiems daiktams suteikia prasmę. Biblinio apreiškimo Dievas kalba ir
be žodžių: „Kaip rodo Kristaus kryžius, Dievas kalba ir savo tyla. Dievo tyla, visagalio
Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai
svarbi atkarpa. <...> Dievo tyla yra tarsi anksčiau tartų žodžių tąsa. Tomis tamsiomis
akimirkomis jis kalba per tylos slėpinį“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum
Domini, 21 [2010 09 30]). Kryžiaus tyloje kalba iškalbinga Dievo meilė, kuri yra didžiausia
dovana. Po Kristaus mirties žemė tyli, o Didįjį šeštadienį, kai „Karalius miega ir
įsikūnijęs Dievas prikelia tuos, kurie miegojo nuo amžių“ (plg. Didžiojo šeštadienio
Aušrinė), nuskamba meilės žmonijai kupinas Dievo balsas.
Kai Dievas tyloje
kalba žmogui, žmogus tyloje atranda galimybę kalbėtis su Dievu ir apie Dievą. „Mums
reikia tylėjimo, virstančio kontempliacija, kuri leidžia įžengti į Dievo tylą ir patekti
ten, kur gimsta Dievo žodis, atperkantis Dievo žodis“ (Pamokslas per šv. Mišias su
Tarptautinės teologijos komisijos nariais 2006 m. spalio 6 d.). Mūsų kalbėjimas apie
Dievo didybę visada lieka nepakankamas ir tada atsiveria erdvė tyliai kontempliacijai.
Iš tos kontempliacijos visa savo vidine galia išauga misijos neatidėliotinumas, įpareigojanti
būtinybė skelbti, „ką matėme ir girdėjome“, kad visi būtų bendrystėje su Dievu (plg.
1 Jn 1, 3). Tyli kontempliacija panardina į Meilės versmę – Meilės, kreipiančios mus
į artimą, kad pajustume jo skausmą ir pasiūlytume jam Kristaus šviesą, Jo žinią apie
gyvenimą, Jo visiškos meilės, kuri gelbi, dovaną.
Tylioje kontempliacijoje
amžinasis Dievo Žodis, per kurį buvo sukurtas pasaulis, tampa dar aiškesnis, atsiveria
išganomasis planas, Dievo įgyvendinamas visoje žmonijos istorijoje žodžiais ir darbais.
Vatikano II Susirinkimas primena, kad „tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje
susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų
ir patvirtintų tai, ko mokė ir ką išreiškė žodžiais, o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų
juose glūdintį slėpinį“ (Dei Verbum, 2). Šio išganomojo plano viršūnė yra Jėzus iš
Nazareto, viso Apreiškimo perteikėjas ir pilnatvė. Jis parodė mums tikrąjį Tėvo veidą,
savo kryžiumi ir prisikėlimu iš nuodėmės ir mirties vergovės išvedė į Dievo vaikų
laisvę. Ramybę žmogaus širdžiai suteikti galintis atsakymas į žmogaus pagrindinį klausimą
dėl prasmės surandamas Kristaus slėpinyje. Kaip tik iš to Slėpinio randasi Bažnyčios
misija ir kaip tik tas Slėpinys spiria krikščionis skelbti viltį ir išganymą, liudyti
tą meilę, kuri skatina žmogaus kilnumą ir statydina teisingumą bei taiką.
Žodis
ir tyla. Mokytis komunikavimo reiškia mokytis ne tik kalbėti, bet ir klausytis bei
kontempliuoti, o tai ypač svarbu skelbiantiems Dievo žodį: tyla ir žodis yra esminiai
ir neatsiejami Bažnyčios komunikacinės veiklos naujaip skelbiant Kristų šiandieniame
pasaulyje elementai. Visą evangelizacinį Bažnyčios darbą per komunikavimo priemones
patikiu Marijai, kuri tyloje „klausosi Žodžio ir leidžia jam suvešėti“ (plg. Malda
per jaunimo susitikimą Lorete, 2007 09 01–02).
Vatikanas, 2012 m. sausio 24
d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė