Kanados vyskupai paskelbė laišką apie sąžinės ir religijos laisvę
Kanados vyskupų konferencija paskelbė viešą sielovadinį laišką, kuriuo kreipiasi ne
tik į tikinčius, bet į visus „geros valios žmones“, siekdama atkreipti dėmesį į sąžinės
ir religijos laisvės svarbą ir į grėsmes šiai laisvei. Kanados vyskupai primena įvairių
institucijų atliktus nacionalinius ir pasaulinius tyrimus, kurie rodo, jog sąžinės
ir religijos laisvės suvaržymus patiria labai didelė žmonijos dalis. Nors dažniausiai
akys krypsta į kai kuriuos politinius režimus, labiau subtiliais ir rafinuotais būdais
religijos laisvę siekiama varžyti ir tose šalyse, kurios turi ilgą demokratijos tradiciją.
Sąžinės ir religijos laisvės yra glaudžiai susijusios. Jei sąžinės sprendimai
yra labai individualūs ir intymūs, tai religijos laisvė apima savo įsitikinimų laisvą
ir viešą praktikavimą visuomenėje. Katalikiškoje sampratoje, primenama Kanados ganytojų
laiške, sąžinės ir religijos laisvė priklauso pačiai žmogaus asmens šerdžiai, yra
esminiai žmogaus, kaip Dievo atvaizdo, bruožai. Ne tik laisva valia, bet ir tiesos
ieškantis ir ją suvokiantis protas yra asmens esminis požymis. Todėl sąžinės laisvė
nėra nuo visko atsietas absoliutas. Priešingai, sąžinės laisvė, valios laisvė yra
susieta su tiesos ieškojimu, su protu. Todėl gerbti sąžinės laisvę taip pat reiškia
gerbti kiekvieno asmens tiesos ieškojimą.
Kadangi sąžinė ir tiesos ieškojimas
yra pamatinės asmens orumo išraiškos, teisingos yra tos juridinės formuluotės, kurios
tvirtina, jog valstybė „pripažįsta ir gerbia“, o ne „suteikia“ teisę į sąžinės ir
religijos laisvę. Todėl ir katalikų Bažnyčia pasisako ir gina visų asmenų religijos
ir tiesos ieškojimo laisvę, taip pat ir nekrikščionių ar netikinčių. Todėl eina toliau
už politinio abipusiškumo principą: „jei jūs gerbsite mūsų laisvę, mes gerbsime jūsų“.
Todėl pasisako prieš religinių įsitikinimų primetimą per jėgą. Religiniai įsitikinimai
gali būti skelbiami ir siūlomi, tačiau negali būti primetami. Todėl gina teisę į sąžinės
prieštaravimą.
Kanados vyskupams, nerimą kelia, kaip minėta, religijos laisvės
varžymas didelėje pasaulio dalyje: tokie reiškiniai, kaip juridinis draudimas pasirinkti
ar keisti įsitikinimus, nekalbant apie tiesioginę prievartą, yra nediskutuotini religijos
laisvės pažeidimai. Tačiau įvairios situacijos verčia klausti ar religijos laisvė
pilnai gerbiama ir pačioje Kanadoje. Čia susiduriama ne su tiesiogine prievarta, tačiau
su teisiniu ir ideologiniu spaudimu: pavyzdžiui, abortų darymo klausimu.
Radikalaus
laicizmo kultūra arba tai, ką popiežius Benediktas XVI vadina „reliatyvizmo diktatūra“,
siekia riboti religijos laisvę. Pirmoji mano, kad bet kokios religijos apraiškos turi
būti priskirtos individualiai sferai, negali turėti jokios viešos išraiškos ir jokio
viešo poveikio. Tuo tarpu reliatyvizmo diktatūra pasireiškia tuo, kad bandoma visiems
primesti, jog visas pažinimas ir prasmė yra reliatyvūs.
Šioje perspektyvoje,
rašo kanadiečiai vyskupai, viena vertus demokratinės valstybės juridinė sistema turi
ginti viešą ir laisvą religijos raišką, kita vertus, patys piliečiai turi reikalauti
teisės dalyvauti viešuosiuose reikaluose kaip tikintys. Tai nereiškia, patikslina
ganytojai, panaikinti religijos ir politikos, Bažnyčios ir valstybės skyrimo. Tačiau
jei teisinga pripažinti religinės ir politinės sferos autonomiją, tai nereiškia, kaip
norėtų radikalaus laicizmo atstovai, tikinčiųjų eliminavimo iš viešosios diskusijos
ir sprendimų. Reikia ieškoti sveikų santykių ir sveikos pusiausvyros. Svarbu prisiminti
popiežiaus Benedikto XVI pastabą Vokietijos parlamente, jog krikščionybė valstybei
niekada neprimetė apreikštos teisės ar juridinės santvarkos. Priešingai, visada prigimtį
ir protą pripažino teisės šaltiniais, ieškant su kitais visų bendrojo gėrio. (Vatikano
radijas)