Šv. Hildegarda Bingenietė oficialiai pripažinta šventąja

Nors šioje formuluotėje esama tam tikro prieštaravimo, tačiau iš tiesų tik dabar buvo formaliai užbaigtas procesas, kurio dėka nuo seno šventąja pripažįstamos vienuolės kultas buvo išplėstas į visą Bažnyčią. Tai įvyko prieš keletą dienų, praėjusį ketvirtadienį, gegužės 10-ąją. Tą dieną audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kard. Angelo Amato, kartu su keliolika kitų dekretų, liečiančių įvairiais Kongregacijos tiriamas bylas, popiežius Benediktas XVI suteikė leidimą visos Bažnyčios mastu minėti šv. Hildegardos Bingenietės liturginį minėjimą.

Kaip sakė kard. Angelo Amato Vatikano radijui duotame interviu, Hildegarda Bingenietė nuo seno laikoma šventąja. Nieks niekada neabejojo jos šventumu, tačiau jos pripažinimo šventąja klausimas pateko į tam tikrų keblumų kartais sukeliantį pereinamąjį laikotarpį tarp tų laikų kuomet kanonizacijos vykdavusius vyskupų iniciatyvą ir tų laikų kai jos jau tapo popiežių prerogatyva. Tad dabartinis pripažinimas iš esmės nieko nekeičia, o tik galutinai sutvarko teisinius liturginio minėjimo aspektus. Kardinolas Amato paminėjo, kad panašių atvejų būta ir anksčiau, kad yra ir daugiau tokių šventųjų, kurie nuo seno laikomi šventaisiais, o tik vėliau buvo formaliai patvirtintas jų visuotinis kultas. Tai tokie žinomi šventieji kaip Romualdas, Norbertas, Brunonas, Vengrijos karalius Steponas, Škotijos karalienė Margarita, popiežius Grigalius VII. Jų bylos formaliai irgi buvo galutinai sutvarkytos vėliau. Šioje srityje daugiausiai nuveikta popiežiaus Benedikto XIV laikais, aštuonioliktajame amžiuje.

Kardinolas pažymėjo kad Hildegarda Bingenietė nuo seno gerbiama kaip šventoji ir tokiu titulu ji vadinama ne tik savo benediktinų ordine ar Vokietijoje, bet ir visuotinės Bažnyčios dokumentuose. Taip ją titulavo ir popiežius Benediktas XVI prieš porą metų jai skirtose dviejose bendrųjų audiencijų katechezėse.

Hildegarda Bingenietė gimė 1098 m. ir nepaisant silpnos sveikatos nugyveno 81 metus. Turtingi ir pamaldūs tėvai nuo pat Hildegardos gimimo numatė jai vienuolės gyvenimą. Aštuonerių metų mergaitė buvo atiduota auklėti ir mokslinti į benediktinių vienuolyną, kuriame ji ir tapo benediktine. Vėliau Bingeno miestelyje Hildegarda įkūrė naują seserų bendruomenę. Savo įkurtame vienuolyne ji praleido visą likusį savo gyvenimą, duodama pavyzdingą šventumo liudijimą.

Hildegarda turėjo mistinių regėjimų. Norėdama išsiaiškinti ar regėjimai tikrai iš Dievo, ji kreipėsi į vieną didžiausių to metų autoritetų – Bernardą Klervietį. Jis išsklaidė Hildegardos abejones ir ją padrąsino. Popiežius Eugenijus III susipažinęs su Hildegardos regėjimais, paragino juos aprašyti ir apie juos viešai kalbėti. Nuo to meto garsas apie Hildegardos šventumą plačiai sklido po visas vokiečių žemes ir už jų ribų, o pačią Hildegardą imta vadinti „vokiečių pranaše“.

Vokiečių mistikė sukūrė ir kitų kūrinių: Liber vitae meritorum („Gyvenimo nuopelnų knyga“) ir Liber divinorum operum („Dievo darbų knyga“). Dar kiti Hildegardos raštai gyvai byloja apie viduramžių moteriškųjų vienuolynų gyvenimo įvairovę ir kultūrinį veržlumą. Hildegarda domėjosi medicina ir gamtos mokslais, o taip pat ir muzika. Pati kūrė himnus, antifonas ir giesmes, išlikusias rinkinyje pavadintame Symphonia Harmoniae Caelestium Revelationum („Dangiškųjų apreiškimų darnos simfonija“).

Šios didžios šventosios pavyzdys, - sakė popiežius Benediktas, prieš dvejus metus kalbėdamas apie šv. Hildegardą Bingenietę, - puikiai byloja, kad Šventoji Dvasia yra visų charizmų autorė, o charizmomis apdovanotas žmogus neturi nei girtis, nei puikuotis, bet privalo gautas malones naudoti bendram visos bažnytinės bendruomenės labui. (Vatikano radijas)