Šiandien norėčiau kalbėti apie paskutinį šv. Petro gyvenimo epizodą, papasakotą Apaštalų
Darbuose: jo įkalinimą Erodo Agripos noru ir stebuklingą išlaisvinimą, bausmės išvakarėse,
su Viešpaties Angelo pagalba, - pradėdamas bendrąją trečiadienio audienciją šv. Petro
aikštėje sakė Benediktas XVI.
Šiame pasakojime dar kartą girdime apie Bažnyčios
maldą. Rašo Lukas: kol „Petras buvo uždarytas kalėjime, bendrija karštai meldėsi už
jį Dievui“. Ir kai stebuklingai išlaisvintas Petras ateina į Marijos, Morkumi vadinamo
Jono motinos namus, čia atranda didelį būrį, susirinkusį melstis. Visa naktis praeina
nuo pirmos iki antros užuominos apie maldą. Taigi, malda yra Bažnyčios laikysena prieš
pavojų ir persekiojimą.
Petro išlaisvinimo pasakojimas primena Izraelio išlaisvinimą
iš Egipto. Abiem atvejais veikia Dievo Angelas, abiem atvejais liepiama skubėti. „Dabar
tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir
žydų minios kėslų“, skelbia Petras. Tačiau Angelas primena ne tik Izraelio išgelbėjimą,
bet ir Kristaus prisikėlimą. Apaštalų Darbai pasakoja apie kamerą nutvieskusią šviesą,
kai joje staiga atsirado Angelas. Tai yra Viešpaties Velykų išlaisvinanti šviesa,
kuri įveikia nakties ir blogio tamsą. Angelas liepia Petrui sekti paskui jį, panašiai
kaip Jėzus ne kartą buvo kvietęs. Tik išeinant iš savęs ir leidžiantis į kelią su
Viešpačiu, vykdant Jo valią, išgyvenama tikroji laisvė.
Benediktas XVI išryškino
ir kitą pasakojimo detalę: kol bendrija meldžiasi už Petrą, jis „miega“. Tokioje rimtoje
ir pavojingoje situacijoje tai gali atrodyti keista, tačiau, priešingai, tai rodo
ramybę ir pasitikėjimą Dievu, žinojimą, kad artimieji jį apsupo malda, kad gali visiškai
pasitikėti Dievu. Tokia turi būti ir mūsų malda: ištverminga, solidari su kitais,
pasitikinti Dievu, kuris mus visiškai pažįsta.
Čia naudinga, - sakė Šventasis
Tėvas, - paminėti kitą situaciją, kurią nelengvai išgyveno pirmoji krikščionių bendruomenė
ir apie kurią kalbama apaštalo Jokūbo laiške. Šį kartą bendruomenė pateko į kritinę
situaciją ne dėl persekiojimo, bet dėl „kartaus pavyduliavimo ir savanaudiškumo“.
Apaštalas svarsto kodėl ir pateikia du motyvus. Pirma, dėl pasidavimo savo troškimų
ir egoizmo diktatūrai. Antra, dėl maldos trūkumo. O jei meldžiamasi, tai taip, kad
to negalima pavadint malda. „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo
įnoriams patenkinti“, rašo Jokūbas. Situacija pasikeistų, jei visa bendruomenė iš
tikro vieningai melstųsi. Be maldos ir kalbėjimas apie Dievą praranda savo vidinę
jėgą, išsausėja ir sustabarėja. Tai svarbus priminimas visoms mūsų bendruomenėms –
šeimoms, parapijoms, vyskupijoms, visai Bažnyčiai.
Brangūs broliai ir seserys,
Luko papasakotas Petro išlaisvinimo epizodas sako, kad Bažnyčia, kiekvienas iš mūsų,
patenka į išbandymų naktį, tačiau nenutrūkstamos maldos budėjimas mus stiprina. Taip
pat ir aš, nuo pat pirmo mano išrinkimo apaštalo Petro Įpėdiniu momento, visada jaučiausi
remiamas jūsų maldos, Bažnyčios maldos, ypač sunkiausiais momentais ir jums dėkoju
iš širdies, - bendrosios audiencijos pabaigoje kalbėjo Benediktas XVI. – Su nuolatine
ir pasitikinčia malda Viešpats išlaisvina mus iš grandinių, išveda bet kokioje įkalinimo
naktyje, kuri gali aptemdyti mūsų širdį, suteikia ramybės susiduriant su sunkumais,
atmetimu, pasipriešinimu ir persekiojimu. Petro epizodas parodo šią maldos jėgą. Apaštalas,
kad ir sukaustytas grandinėmis, jaučiasi ramus, nes žino, kad nėra vienas, kad bendrija
už jį meldžiasi, kad Viešpats yra arti. (Vatikano radijas)