Po nacistinės eugenikos – žmonių ideologinio ir fizinio rūšiavimo į tinkamus ir netinkamus,
pastaraisiais rekomenduojant atsikratyti – eugenikos terminas tapo blogio sinonimu.
Tačiau eugenikos nuostatos neišnyko, jos, pasak Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore
Romano“ apžvalgininkės, žinomos italų žurnalistės ir istorikės Lucetta Scaraffia gyvuoja
su kitais pavidalais.
Lucetta Scaraffia komentuoja ką tik itališkai išverstą
ir 1920 metais pirmą kartą publikuotą dviejų vokiečių autorių Karlo Bindingo ir Alfredo
Hoche knygą „Gyvenimo be vertės panaikinimo liberalizavimas“. Šis tekstas išleistas
serijoje, kurioje analizuojama XX amžiaus istorija ir nacizmo iškilimas.
Juristo
Bindingo ir psichiatro Hoche, vieno iš pirmųjų vokiečių evoliucionistų Ernesto Haeckelio
mokinio, veikalas susilaukė didelio populiarumo XX pirmoje pusėje – tiek akademinėje
aplinkoje, tiek nacių ideologijoje. Tačiau patys autoriai naciais nebuvo: Bindingas
mirė tais pačiais 1920-aisiais metais, o Hoche, kai po kelių metų naciai atėjo į valdžią,
protestuodamas atsistatydino iš akademinių pareigų.
Tad nors nacizmo laiku
veikalas buvo daug cituojamas, iš tiesų jo idėjos yra pagimdytos ankstesnės kultūros:
darviniškojo eugenizmo, gana madingu tuo laikotarpiu.
Šiandien Bindingo ir
Hoche idėjos yra visiškai pranoktos – pavyzdžiui Bindingo valstybės galios išaukštinimas,
iš stiprių ir sveikų individų sudarytos vientisos vokiečių tautos samprata, pasak
kurios pavienė gyvybė turi būti palenkta šio kolektyvinio subjekto interesams.
Kalbant
apie motyvus, kurie pateisina ar net skatina sunkiai sergančių ar psichinių ligonių
eliminavimą, galima pamatyti, kad jie panašūs į kai kurias šiandienos eutanazijos
ar embrionų selekcijos šalininkų idėjas.
Bindingas ir Hoche mano, kad sunkiai
sergančių ar kenčiančių žmonių, nepagydomų idiotų gyvenimas yra nepilnas, be tikslo
ir naudos, tačiau reikalaujantis daug pastangų ir išteklių iš bendruomenės. „Gyvenimai,
kurių neverta gyventi“ – toks yra vokiečių autorių apibrėžimas, išlikęs populiariu
ir po nacizmo pabaigos, leidžiantis ligonių eliminavimą nužudant pavadinti morališkai
geru: esą, taip jiems suteikiama „gailestinga mirtis“.
Tokie ir panašūs žodžiai
daug kartų atsikartoja šiuolaikinių bioetikų tekstuose ar politikų, remiančių eutanaziją,
įstatymų projektuose. Kaip rašo Bindingo ir Hoche knygos sudarytojai savo įvade, „gyvenimo
kaip saugotino gėrio sąvoka nuo to laiko (iki šiandien) yra atskiriama nuo bet kokios
metafizinės prielaidos, nuo bet kokios prigimtinės teisės dogmos, ir išreiškia tik
konkretumą bei imanenciją: gyvenimas turi vertės tiek, kiek teikia malonumo ir atriboja
nuo skausmo“. Ši knyga turėtų į nepatogią padėtį pastatyti tuos, kurie remia eutanaziją
manydami, kad neturi nieko bendro su nacizmu.
Hoche taip pat pasirodo esąs
atstovas ir šiandien gyvo scientizmo, pasak kurio mokslas niekada neklysta ir todėl
verto dogmatinio tikėjimo. Siūlydamas eliminuoti psichinius ligonius jis mano, kad
medicinos mokslas be klaidos galimybės gali nustatyti, kuris psichinis ligonis yra
pagydomas, o kuris ne.
Panieka netobulam žmogiškam gyvenimui, mokslo galimybių
pervertinimas: štai dvi vis dar stiprios nuostatos, kurios rodo, kad ir eugenika yra
gyva, neišnyko praeityje su nacizmu. Taip pat ir todėl, kad su juo tapatinosi tik
dalinai, kaip rodo Bindingo ir Hoche knyga. (Vatikano radijas)