Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią
vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau
vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite
manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs,
nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas
duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks
manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į
ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs
prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas,
kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 1-8).
DRAUGE
SU VIEŠPAČIU, Mons. Adolfas Grušas:
Tenka pripažinti,
kad šio sekmadienio Evangelijoje girdimi Jėzaus žodžiai tikrai kategoriški, sakytume,
net perdėti, tačiau Išganytojas, kaip visuomet, nesirenka sąlyginumų ir nutylėjimų
kelio. Jis viską sako atvirai, nemėgindamas savo reikalavimų sušvelninti ar užmaskuoti.
„Nuo
manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“,- aiškina Jis mokiniams. Jėzus nesako,
kad be Jo darbus atliekame blogai ar jų nepabaigiame iki galo. Ne! Viešpats tvirtina,
kad tokiu atveju mes apskritai nieko negalime.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu
šių Išganytojo žodžiu teisingumu. Galime skubėti nuo ryto iki vakaro, atlikti tūkstančius
darbų, pagirtinai įsijungti į į visokią veiklą, tačiau jei tai atliekama be ryšio
su Dievu, į sielą atsėlina tuštuma, ir visi darbai neturi jokio svorio.
Visų
pirma mums patiems…
Iš tiesų vienas žingsnis su Jėzumi yra kur kas vertesnis,
negu be Jo nubėgta maratono distancija.
Pamėginę dar kartą įsiskaityti į šiandien
Evangelijoje girdimus Jėzaus pamokymus, pastebėsime, kad per labai trumpą laiką Jis
šešis kartus pakartoja žodį „pasilikti“.
„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse
pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,
taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje… Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas
duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasilieka
manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė… Jei pasiliksite manyje ir mano
žodžiai pasiliks jumyse,- jūs prašysite, ko tik norėsite ir jums bus suteikta“.
Iš
tiesų žavi toks Jėzaus atkaklumas, nes šiais žodžiais Išganytojas tiesiog nušluoja
žmonių teiginius apie visišką autonomiškumą ir laisvę, kuo taip dažnai pasipūtėliškai
didžiuojamės. Pernelyg dažnai mūsų troškimas išlaikyti visišką nepriklausomybę, tame
tarpe ir nuo moralinių normų, atveda prie daugybės klaidų ir nusivylimų.
Šiandien
Jėzus aiškiai, nevyniodamas žodžių į vatą, sako mums: mums nepakanka mūsų pačių, mes
nesame mūsų džiaugsmo šaltinis, vieni patys negalime pasiekti gyvenimo pilnatvės.
Vienas pažįstamas jėzuitas mėgdavo kartoti: jei skęsti, negali tikėtis išsigelbėti,
pats save traukdamas už plaukų…
Prisikėlęs Viešpats kviečia mus pasilikti su
Juo, pajusti tą nuostabią ir sveiką priklausomybę nuo Jo. Mūsų artumas su Viešpačiu
yra ta vieta, kur atsiskleidžia visa tiesa apie mus, ten mes galime pasotinti labiausiai
nepasotinamus savo gyvenimo troškimus.
Savaime suprantama, kad tam reikia drąsos.
Drąsos kažkiek atsisakyti savo išminties, visiškai pasitikėti Dievu, pulti į Jo glėbį,
nieko nepasiliekant sau ir viską sudedant į Jo rankas. Svarbiausia yra tai, kad šioje
Jėzaus mokinių kelionėje niekuomet negalėsime jaustis pasiekę tikslą, niekuomet negalėsime
pasakyti, kad padarėme viską, kas įmanoma, ir elgėmės nepriekaištingai. Nepriekaištinga
bus tik tai, ką mumyse per mus padarys Dievas, o mes galėsime džiaugtis, kad Jis veikia
mumyse.
Pasiryžti tam tikrai reikia drąsos.
Jėzaus mokinių kelias nėra
pagrįstas patirties kaupimu ir išankstiniais planais. Mokiniais mes tampame palengva,
diena po dienos, savo širdies tyloje saugodami ištikimybę, nušviesdami ją savo malda.
Būti Jėzaus mokiniu – tai gyventi nenumaldomu troškimu: į šeimą, į darbovietę, visiems
savo brangiausiems asmenims nešti džiugią Evangelijos naujieną. Nebūdami su Viešpačiu,
tikrai to nesugebėsime padaryti.
Be Jo mes esame tarsi nudžiūvusios šakelės,
kurios jau niekuomet neatneš laukiamų vaisių. Tik leisdami patyrusioms Viešpaties
rankoms mus apgenėti, kaip tas šakeles, pamatome tai, kas svarbiausia, ir suvokiame,
jog galime duoti tiek daug, kad net negalėjome įsivaizduoti.