Antikrikščioniškos diskriminacijos panorama

Žinomos žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ mėnraščio prancūzų kalba „La Chronique“ gegužės numeris yra skirtas religijos laisvei ir ypač krikščionių diskriminacijai.

Nereikia piktnaudžiauti „krikščionofobijos“ sąvoka, tačiau faktai nepaneigiami, krikščionių diskriminacija pasaulyje didėja, straipsnyje „Antikrikščioniškos diskriminacijos panorama“ rašo Henri Tincq, ilgametis religinių aktualijų apžvalgininkas dienraštyje „Le Monde“.

Faktai yra pateikiami įvairių organizacijų ir valstybių ataskaitose. Magrebas ir Artimieji Rytai yra tie regionai, kuriose religijos laisvei labiausiai grasinama. Čia gyvena apie 10-15 milijonų krikščionių.

Karas Libane, islamistinė revoliucija Irane, pilietinis karas Alžyre, ilgas chaosas Irake, islamistinis spaudimas Palestinoje tuo pačiu yra traumuojantys krikščionių diskriminacijos ir egzodo sinonimai. Ten, kur jie išgyveno, liko antraeiliais piliečiais, kai kurie hierarchai susikompromitavo bendradarbiavimu su represiniais režimais. Dabar, Arabų pavasario metu jie vėl blaškomi istorijos vėjo, plėšomi tarp demokratijos troškimo ir baimės, kad balsavimo urnose laimės islamistai. Egipte ir Sirijoje jie išbalansuoti, izoliuoti ir neturi savo vietos politinėje panoramoje.

Taip pat ir juodojoje Afrikoje islamizmas yra grėsmė. Nigerijoje, kurioje iš 158 milijonų gyventojų apie pusė yra krikščionys, 2011 metų Kalėdos buvo sukruvintos 35 žmonių mirtimi per teroristinį išpuolį vienoje Abudžos bažnyčioje. Islamistinė sekta Boko Aram nori išvyti krikščionis iš šiaurės Nigerijos, kur gyventojų dauguma yra musulmonai, ir įkurti islamistinę valstybę. Nors šariatas neturi būti taikomas nemusulmonams, juo remiantis daromas spaudimas krikščionims.

Panašiai ir Sudane, su 35 metų pilietinio karo ir dviem milijonais aukų paveldu. Įkūrus naują valstybę pietų Sudane, krikščionys yra vejami iš šiaurės Sudano, kurį prezidento Bashiro režimas siekia paversti labiau arabišku ir islamišku. Taip pat ir tradiciškai tolerantiškose musulmonų daugumos zonose – Senegale, Čade, Burkina Fase, Nigeryje, Malyje – daugėja incidentų: kliudymų statyti bažnyčias, įvairaus socialinio spaudimo. Šiose šalyse krikščionių ir musulmonų dialogą stengiasi pakeisti karingesnė islamo samprata, dažniausiai jaunų musulmonų importuota iš Saudo Arabijos, Egipto ir Irano.

Taip pat ir Azijos musulmoniškuose kraštuose – Indonezijoje, Malaizijoje – krikščionių situacija vis sunkesnė. Čia krikščionys yra integruoti į politinį gyvenimą, tačiau stiprėja islamistinės grupelės, kurios kaltina krikščionis prozelitizmu per jų karitatyvines institucijas ir kliudo bažnyčių statymui. Pakistane tai labiausiai jaučiama: radikalai ima viršų prieš nuosaikius musulmonus, krikščionys ir induistai yra išstumiami į visuomenės pakraščius. Kartais spaudimas toks, kad net ir aiškiai sufabrikuotose „piktžodžiavimo“ prieš islamą bylose krikščionims sunku atrasti advokatą. Dėl paramos krikščionims ir priešinimosi piktžodžiavimo įstatymui 2011 metais buvo nušautas katalikas Mažumų ministras Shahbaz Bhatti, vėliau nuosaikus musulmonas, Pandžabo gubernatorius Salman Tasser.

Indijoje stiprėja induistų ekstremizmo, kurio pagrindinė politinė išraiška yra Bharatiya janata partija. Jos atstovai taip pat dažnai kaltina krikščionis prozelitizmu ligoninėse ar mokyklose, nors krikščionys sudaro tik kiek virš 2 procentų visų gyventojų.

Tikras krikščionių pogromas įvyko Orisos valstijoje 2008 metais, masinės antikrikščioniškos ir prievartinės manifestacijos praūžė ir pro kitas kelias Indijos valstijas.

Jau ne religinė netolerancija, tačiau valstybinis ateizmas tampa krikščionių persekiojimo motyvu šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Pastaroji norėdama pagerinti savo įvaizdį prieš Olimpines žaidynes buvo kiek atleidusi gniaužtus, tačiau dabar jau kaukė nebereikalinga.

Persekiojamos tiek protestantiškos bendruomenės, tiek katalikų. Šiuo metu kalinami keturi vyskupai ir apie keturiasdešimt kunigų, kurie yra ištikimi Šventajam Sostui ir nenori tapti valstybės kontroliuojamos „Patriotinės asociacijos“ katalikams nariais. Kinija taip pat mano, kad ji gali nurodinėti, ką skirti vyskupais. Nors būta pozityvių permainų, galima pasakyti, kad politinė sistema krikščionių atžvilgiu yra užsiblokavusi tiek Vietname, tiek Kuboje, dar dvejose socialistinėse valstybėse. (Vatikano radijas)