Benedikto XVI žinia Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesijos dalyviams. Atleidimo sąvoka turi rasti sau vietos tarptautinėje tvarkoje

Antradienį, gegužės 1 dieną baigiasi Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos kasmetinė plenarinė sesija, antrus metus iš eilės skirta popiežiaus Jono XXIII enciklikai „Pacem in terris“ penkiasdešimtmečiui. Žinią plenarinės sesijos dalyviams, tarp kurių Europos banko direktorius Mario Draghi ir Nobelio premijos laureatas ekonomistas Joseph Stiglitz, Wikipedijos portalo steigėjas Jimmy Wales, pasiuntė ir Benediktas XVI, pasiūlęs joje kelias įžvalgas didžiosiomis enciklikos „Pacem in terris“ (1963) taikos ir teisingumo temomis.

Šaltojo karo kulminacijoje, kai pasaulis susidūrė su masinės destrukcijos ginklų egzistavimo ir platinimo keliama grėsme, popiežius Jonas parašė tai, ką jis vadino „atviru laišku pasauliui“. Tai buvo didaus ganytojo, jau arti gyvenimo pabaigos, iš širdies kylantis kvietimas taikai ir teisingumui tarp žmonių, tautų, valstybių. Nors globalinis politinis peizažas pasikeitė, tačiau popiežiaus Jono pasiūlyta perspektyva mus gali daug išmokyti ir dabar, sprendžiant periodu po Šaltojo karo metu kylančius naujais teisingumo ir taikos iššūkius, rašo Benediktas XVI.

Pasaulis niekada nebus taikinga vieta, jei taika negyvens kiekvieno žmogaus širdyje, jei nebus gerbiama Kūrėjo nustatyta tvarka – citavo pamatinę enciklikos „Pacem in terris“ tezę popiežius, pabrėždamas, kad Bažnyčios socialinės doktrinos šerdis yra antropologija, samprata apie žmogų: šis yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, apdovanotas protu ir laisve, galintis pažinti ir mylėti. Taika ir teisingumas yra kūrinijoje ir žmogaus širdyje įrašytos teisingos tvarkos vaisiai. Todėl jie pasiekiami visiems geros valios žmonėms, visiems „taikos ir tiesos piligrimams“.

Šiuo požiūriu Jono XXIII enciklika buvo galingas paraginimas pradėti kūrybingą dialogą tarp Bažnyčios ir pasaulio, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, kaip ragina ir Vatikano II Susirinkimas. Ji siūlė krikščionišką žmogaus vietos kosmose viziją, tikint, kad taip atsakoma į vilties alkį, kurį jaučia pasaulis, kad tai yra žinia, kuri gali būti suprantama visų tikėjimų ar jokio žmonėms, nes tiesa prieinama visiems.

Toje pat dvasioje, po pasaulį šokiravusios 2001 metų rugsėjo teroristinės atakos, palaimintasis Jonas Paulius II pabrėžė, kad „nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo“. Atleidimo sąvoka turi atrasti sau vietos tarptautiniame konfliktų sprendimo diskurse ir pakeisti sterilią abipusio kaltinimo kalbą, kuri niekur neveda.

Jei žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, teisingumo Dievo, kupino gailestingumo, tai šios kokybės turi atsispindėti ir žmonių reikaluose. Teisingumo ir atleidimo, teisingumo ir malonės kombinacija yra dieviškas atsakas į žmogaus klaidas. Tokia yra dieviška tvarka. Atleidimas nėra klaidingo elgesio neigimas, tačiau dalyvavimas gydančioje ir perkeičiančioje Dievo meilėje, kuri sutaiko ir atnaujina.

Labai iškalbi šiuo požiūriu buvo 2009 metų Vyskupų Sinodo Afrikai tema: „Bažnyčia Afrikoje susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“. Tai gyvastį skleidžianti Evangelijos žinia, suteikusi vilties milijonams afrikiečių, kenčiančių nuo priespaudos režimų ir brolžudiškų konfliktų. Panašiai pabrėžta ir 2010 metų Vyskupų Sinode Artimiesiems Rytams. Istoriniai suklydimai ir neteisybės gali būti įveikti tik tuo atveju, jei vyrai ir moterys bus įkvėpti vilties ir gydymo žinios, kuri siekia toliau nei ydingas prievartos ratas, dažnai įkalinantis asmenis ir tautas, rašo Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)