Ketvirtasis Velykų (Gerojo Ganytojo) sekmadienis

Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10,11-18)

TAS, KURIS MYLI, Mons. Adolfas Grušas:

Norėdami tinkamai suprasti nuostabius evangelisto Jono užrašytus žodžius, neiš-vengiamai privalome vadovautis Prisikėlusio Viešpaties Dvasia.

Toji Dvasia, kuri mums buvo atsiųsta, kaip dovana, per Sekmines, ragina mus visą savo gyvenimą vertinti tik Prisikėlimo šviesoje. Prisikėlęs iš mirties Viešpats vadina save geruoju ganytoju, kuris pažįsta ir myli savo aveles, netgi atiduoda už jas savo gyvybę. Tai, kaip mus pažįsta Dievas, nėra tik paviršutiniška patirtis ar žvelgimas į mus, kaip į didžiulį pasekėjų būrį, bet asmeninis ir labai glaudus ryšys. Mūsų vardas Dievui nėra trumpas įrašas apdulkėjusiame sąraše, gulinčiame dangaus archyvo užkampyje, bet yra įrašytas Jo Širdyje.

Dievas pažįsta kiekvieną iš mūsų ir žino apie mus viską: mūsų džiaugsmus ir vargus, svajones ir trapumą, pasiekimus ir nupuolimus. Jam žinoma ir tai, kuo patys bjauri-mės, patys negražiausi ir karčiausi mūsų gyvenimo puslapiai. Dievas moka prisitaikyti prie mūsų žingsnių, tačiau būna labai reiklus, kai to reikalauja kelionės svarba ar mūsų tingumas. Jis mus lydi. Saugo mus. Globoja mus…

Ramiai dar kartą perskaitę šią gražią Evangelijos ištrauką įsitikinsime, kad privalome rimčiau žvelgti į Jėzaus pasakytus žodžius, visa širdimi glaustis prie Jo ir drauge garbingai paklausti savęs, kas yra tikrasis mūsų gyvenimo ganytojas ir kur jis veda mus. Norėčiau iš karto pastebėti, kad šiuo atveju kalbu ne tiek apie dvasinį vadovavimą, kiek apie mūsų pačių pasirinkimus, apie tai, kam iš tikrųjų gyvenime teikiame didžiausią reikšmę. Pamėginkime įvardyti savo idealus, tai, iš ko semiamės įkvėpimo kasdienybėje.

Paskui ką sekame? Ko ieškome? Kurlink krypsta mūsų žingsniai? Kam patikime savo gyvenimą? Žvelgiant į jau susiklosčiusią gyvenimo tėkmę, mūsų tradicijas ir visuomenėje vyraujančias madas, kartais susidaro įspūdis, kad mes labiau pasitikime ne Geruoju Ganytoju, kuris atiduoda už savo avis gyvybę, bet netikrais ganytojais, paverčiančius mus galvijų banda. Mes mokomės šaukti kartu su visais, stengiamės nebūti kitokiais, net nesusimąstydami, ar iš tiesų nemėginama iš mūsų pavogti dvasios gyvenimo, pasisavinti tai, kas mumyse yra brangiausia. Net nereikia stebėtis, kad, pasidavę tokiai tėkmei, žmonės paskui tvirtina, kad tikėjimas jiems nebėra nei svarbus, nei reikalingas, netgi kartais pasididžiuoja tuo…

Tai labai svarbus momentas mūsų dvasinėje kelionėje. Mes negalime pasiduoti pagundai, šnibždančiai mums, kad, jei nesame teroristai ar serijiniai žudikai, galime jaus-tis ramūs ir laimingai eiti tuo pačiu keliu toliau.

Mūsų netikrieji ganytojai labai puikiai žino, kaip galima mus apgauti ir kuo sužavėti, nes toks yra jų amatas. Mes savo ruožtu, pripažinkime, taip pat esame labai šaunūs, pasakodami apie save daugybę neteisybių, kai norime pasiteisinti.

Šio sekmadienio Evangelija iš tiesų ir kviečia mus peržvelgti savo troškimus, planus, savo santykių kokybę, ambicijas ir paklausti savęs, ar tikrai sekame, tegul ir nelengvu gerojo ganytojo keliu, ar verčiau renkamės platų, tačiau vedantį į neviltį, netikrų ganytojų kelią.

Tiesa, mums gali atrodyti, kad tas kelias atneš šlovę, tačiau kartu galime būti tikri, kad jame nesutiksime tikros Meilės, kuri už mus nedvejodama paaukoja net gyvybę…