Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys,
ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga,
o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta
Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios
ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena
kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl
ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu
galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo
Tėvo“(Jn 10,11-18)
TAS, KURIS MYLI, Mons. Adolfas
Grušas:
Norėdami tinkamai
suprasti nuostabius evangelisto Jono užrašytus žodžius, neiš-vengiamai privalome vadovautis
Prisikėlusio Viešpaties Dvasia.
Toji Dvasia, kuri mums buvo atsiųsta, kaip
dovana, per Sekmines, ragina mus visą savo gyvenimą vertinti tik Prisikėlimo šviesoje.
Prisikėlęs iš mirties Viešpats vadina save geruoju ganytoju, kuris pažįsta ir myli
savo aveles, netgi atiduoda už jas savo gyvybę. Tai, kaip mus pažįsta Dievas, nėra
tik paviršutiniška patirtis ar žvelgimas į mus, kaip į didžiulį pasekėjų būrį, bet
asmeninis ir labai glaudus ryšys. Mūsų vardas Dievui nėra trumpas įrašas apdulkėjusiame
sąraše, gulinčiame dangaus archyvo užkampyje, bet yra įrašytas Jo Širdyje.
Dievas
pažįsta kiekvieną iš mūsų ir žino apie mus viską: mūsų džiaugsmus ir vargus, svajones
ir trapumą, pasiekimus ir nupuolimus. Jam žinoma ir tai, kuo patys bjauri-mės, patys
negražiausi ir karčiausi mūsų gyvenimo puslapiai. Dievas moka prisitaikyti prie mūsų
žingsnių, tačiau būna labai reiklus, kai to reikalauja kelionės svarba ar mūsų tingumas.
Jis mus lydi. Saugo mus. Globoja mus…
Ramiai dar kartą perskaitę šią gražią
Evangelijos ištrauką įsitikinsime, kad privalome rimčiau žvelgti į Jėzaus pasakytus
žodžius, visa širdimi glaustis prie Jo ir drauge garbingai paklausti savęs, kas yra
tikrasis mūsų gyvenimo ganytojas ir kur jis veda mus. Norėčiau iš karto pastebėti,
kad šiuo atveju kalbu ne tiek apie dvasinį vadovavimą, kiek apie mūsų pačių pasirinkimus,
apie tai, kam iš tikrųjų gyvenime teikiame didžiausią reikšmę. Pamėginkime įvardyti
savo idealus, tai, iš ko semiamės įkvėpimo kasdienybėje.
Paskui ką sekame?
Ko ieškome? Kurlink krypsta mūsų žingsniai? Kam patikime savo gyvenimą? Žvelgiant
į jau susiklosčiusią gyvenimo tėkmę, mūsų tradicijas ir visuomenėje vyraujančias madas,
kartais susidaro įspūdis, kad mes labiau pasitikime ne Geruoju Ganytoju, kuris atiduoda
už savo avis gyvybę, bet netikrais ganytojais, paverčiančius mus galvijų banda. Mes
mokomės šaukti kartu su visais, stengiamės nebūti kitokiais, net nesusimąstydami,
ar iš tiesų nemėginama iš mūsų pavogti dvasios gyvenimo, pasisavinti tai, kas mumyse
yra brangiausia. Net nereikia stebėtis, kad, pasidavę tokiai tėkmei, žmonės paskui
tvirtina, kad tikėjimas jiems nebėra nei svarbus, nei reikalingas, netgi kartais pasididžiuoja
tuo…
Tai labai svarbus momentas mūsų dvasinėje kelionėje. Mes negalime pasiduoti
pagundai, šnibždančiai mums, kad, jei nesame teroristai ar serijiniai žudikai, galime
jaus-tis ramūs ir laimingai eiti tuo pačiu keliu toliau.
Mūsų netikrieji ganytojai
labai puikiai žino, kaip galima mus apgauti ir kuo sužavėti, nes toks yra jų amatas.
Mes savo ruožtu, pripažinkime, taip pat esame labai šaunūs, pasakodami apie save daugybę
neteisybių, kai norime pasiteisinti.
Šio sekmadienio Evangelija iš tiesų ir
kviečia mus peržvelgti savo troškimus, planus, savo santykių kokybę, ambicijas ir
paklausti savęs, ar tikrai sekame, tegul ir nelengvu gerojo ganytojo keliu, ar verčiau
renkamės platų, tačiau vedantį į neviltį, netikrų ganytojų kelią.
Tiesa, mums
gali atrodyti, kad tas kelias atneš šlovę, tačiau kartu galime būti tikri, kad jame
nesutiksime tikros Meilės, kuri už mus nedvejodama paaukoja net gyvybę…