Merah, „islamo ligos pagimdytas monstras“

Taip pavadintas prancūzų dienraštyje „Le Monde“ išspausdintas Abdennouro Bidaro, religijos filosofijos profesoriaus, musulmono, straipsnis, kuriame kalbama apie kovo mėnesį Prancūziją sukrėtusią dramą ir jos pagimdytus klausimus.

Trijuose atskiruose išpuoliuose Tulūzoje ir Montaubane buvo nušauti keturi suaugusieji ir trys vaikai. Pirmų dviejų išpuolių aukos buvo trys kariai. Trečiojo – pirmiausia žydų mokyklos rabinas, šešių ir trijų metų jo sūnūs, ir aštuonerių metų mergaitė, kurią žudikas pačiupo mokyklos kieme ir nušovė sugriebęs rankose. Netrukus teroristas, 23 metų alžyriečių kilmės prancūzas, vardu Mahommad Merah, buvo identifikuotas ir po trisdešimties valandų apsupties nukautas. Savo veiksmus jis motyvavo religiškai.

Kai Merah buvo identifikuotas kaip islamistų fundamentalistas, Prancūzijos islamo atsakingųjų kalbose buvo stengiamasi užkirsti kelią vieno individo radikalumo ir taikios Prancūzijos musulmonų „bendruomenės“ suliejimui, pažymi Abdennour Bidar.

Toks kvietimas, pasak jo, yra būtinas tokiais atvejais, kai emocijų ir pasipiktinimo banga yra tokia stipri, kad rizikuoja trapesniuose protuose sugriauti sugebėjimą racionaliai skirti islamą nuo islamizmo, islamą nuo prievartos ir pan. Pasisakę atsakingieji prisiėmė socialinei taikai būtiną atsakomybę ir reikia tikėtis, kad padėjo išvengti nepasitikėjimo musulmonų atžvilgiu stiprėjimo.

Tačiau šios greitos, atsakingos ir būtinos reakcijos nuopelnų nepakanka, kad būtų galima nekelti kito klausimo: ar islamo religija gali visiškai atsiriboti nuo tokio radikalaus veiksmo? Kitaip tariant, nepaisant koks bebūtų atstumas tarp bepročio žudiko ir musulmonų masės, taikios ir tolerantiškos, ar šis veiksmas nėra islamo ligos radikali išraiška?

Daug metų savo darbuose analizuoju, rašo straipsnio autorius, tai, ką vadinu šios religijos daugiaforme degeneracija: ritualizmas, formalizmas, dogmatizmas, seksizmas, antisemitizmas, netolerancija, ignorancija yra blogiai, dėl kurių ji gangrenuoja. Žinoma, tai konstatuojama labai skirtingais laipsniais. Taip pat yra musulmonų, kuriuos pažįstant negalima tvirtint, kad „islamas iš esmės netolerantiškas“ ar „musulmonai yra antisemitai“. Tai abstrakčios klišės, neretai naudojamos islamofobijai skleisti. Tačiau tiesa ir tai, kad išvardinti blogiai kenkia islamo kultūros Prancūzijoje ir kitur sveikatai.

Ar islamas gali parodyti drąsą ir pripažinti, kad tokie veiksmai, nors visai priešingi jo dvasingumui ir jo kultūrai, yra simptomas labai rimtos ir gilios krizės, kurią jis išgyvena. Kas parodys tokią drąsą? Kas surizikuos? Jau daug amžių islamo kultūra yra užsidariusi savo tikrumuose. Ji nepajėgi autokritikai. Paranojiškai, kaip į šventvagystę, reaguoja į bet kokią diskusiją apie jos dogmas. Net ir labiau išsilavinę asmenys, galintys diskutuoti apie daug ką, aklinai užsidaro, kai paliečiami šie totemai. Didžioji dalis musulmonų sąžinių draudžia sau ir draudžia kitiems kalbėti apie tai, ką prieš amžius neliečiamoje šventenybės erdvėje sustabarėjusi tradicija įtvirtino: apeigas, principus, papročius, visai nebeatitinkančius šiandieninių dvasinių poreikių.

Kodėl stebėtis, kad tokiame bendrame civilizacijos klimate, sustabarėjusiame ir šizofreniškame, kelios ligotos sielos šį kolektyvinį uždarumą pakeičia ir radikalizuoja iki mirtino fanatizmo? Sakoma, kad kelių fanatizmas yra „medis, kuris užstoja taikaus islamo mišką“. Tačiau kokia yra reali būklė miško, kuriame toks medis galėjo išaugti? Ar sveika kultūra ir tikras dvasinis ugdymas gali pagimdyti tokį monstrą? Kai kurie musulmonai pradeda nujausti, kad tokie klausimai per ilgai buvo aplenkiami. Jie vis labiau įsisąmonina, kad vis sunkiau bus nuimti nuo islamo atsakomybę dėl jo fanatikų, nuduoti, kad pakanka skirti islamą nuo radikalaus islamizmo. Vis didesniam skaičiui musulmonų turi tapti aišku, kad blogio medžio šaknų per daug ir jos per daug giliai įsišaknijusios religinėje kultūroje, kad ši galėtų toliau tikėti, jog pakanka pasmerkti nuklydusias avis.

Islamas, mano Abdennour Bidar, turi iš naujo save įsteigti, integruotis į platesnį humanizmą, viršyti savo sienas ir horizontą. Bet ar jis sutiks mirti tam, kad iš jo paveldo gimtų nauja dvasinio gyvenimo forma? Kur ieškoti įkvėpimo tokiam viršijimui? Galbūt kai kurių senųjų islamo filosofų ir mistikų išmintyje, tačiau ji jau prarasta, dauguma musulmonų nebežino net jų vardų. Tačiau jų ir nereikia prikelti ar kartoti, tam jau per vėlu. Reikia rasti jų atitikmenį dabartiniame laike. Tai reiškia, kad nepakanka pripažinti, jog egzistuoja „islamo liga“ ir kad reikia ieškoti senovinės išminties.

Iššūkis daug rimtesnis. Reikia, kad islamas pasiektų supratimo aiškumą, jog ant savo tradicijų mirusios medžiagos nuolaužų reikia iš naujo išrasti dvasinę kultūrą. Tačiau to jis negali padaryti pats vienas. Niekam nepravers „islamo humanizmas“, greta „vakarų humanizmo“ ar „budistinio humanizmo“. XXI amžiuje dvasingumas religijų ar pasaulėžiūrų nebegali būti kuriamas atskirai, tačiau ant bendro tikėjimo žmogumi pamato, kurio reikia ieškoti kartu. (Vatikano radijas / Le Monde)