Trečiasis Velykų sekmadienis

Sugrįžę iš Emauso mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.

Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35-48)

ŽMOGUI PATIKĖTA ŽINIA

Du Velykų dienos pavakare į Emausą keliavę mokiniai grįžo atgal. Nepažįstamas pakeleivis, kuris netgi nieko nežinojo apie įvykusią tragediją, pirmiausia juodu švelniai pabarė, paskui nustebino ir sušildė jų nuliūdusias širdis savo pamokymais bei įžvalgomis, o galiausiai sulaužė duoną, o drauge ištirpdė ledą jų nepasitikinčiose širdyse. Tada mokiniai aiškiai suvokė: Jėzus tikrai yra prisikėlęs!

Mokiniai nutraukia savo kelionę, nes negali išlaikyti savyje patirto džiaugsmo. Jie paskubomis grįžta pas apaštalus, kurie, užsidarę Paskutinės Vakarienės kambaryje, savo širdyje gaivina prisiminimus tų dienų, kai vaikščiojo kartu su Jėzumi, matė Jo stebuklus, klausėsi Jo pamokymų. Iš Emauso grįžusių mokinių pasakojimas juos stebina, tačiau tuojau pat ir jie išvysta Jėzų bei išgirsta Jo sveikinimą: „Ramybė jums!“

Galbūt kas nors panašaus yra įvykę ir kiekvieno mūsų gyvenime, kuomet prisikėlusį Jėzų susitinkame, girdėdami kitą žmogų, pasakojantį apie prisikėlimą, savo elgesiu ir gyvenimu liudijantį tai, ką pats Išganytojas tą vakarą atnešė savo mokiniams: vidinę ramybę ir džiaugsmą. Drauge tai yra ir mums skirtas Viešpaties kvietimas tapti Jo prisikėlimo, Jo džiaugsmo ir ramybės liudytojais.

Žinoma, nors būtume ir patys uoliausi apaštalai, net ir po prisikėlimo širdyse gali likti abejonių. Jėzus visuomet pasirodo, kaip dvasia, ir todėl pats svarbiausiai dalykas, atnešantis į mūsų širdis ramybę, kuria galime pasidalyti, yra mūsų tikėjimas. Tik per jį galime pajusti visą Dievo švelnumą mums.

Jėzus savo skelbtąją Naujieną patikėjo Bažnyčiai, o tai reiškia, kad savo liudininkais Jis padarė mus visus. Mes patys tikime ir skelbiame žmonėms, kad Dievas nusprendė tapti žmogumi, prisiėmė žmogaus kūną, rūpesčius, sunkumus, nuovargį, kančią, mirtį ir visa tai pavertė džiaugsmu. Mes kalbame apie visišką pasiaukojimą, apie kryžiaus slėpinį ir tuojau pat liudijame, kad Jėzus yra gyvas ir nuolat gyvena Jį tikinčiųjų bendruomenėje.

Išganytojas kviečia mus visiems kalbėti apie Jo meilę ir apie Dievo troškimą savo meilę parodyti kiekvienam žmogui. Vargu, ar tai įmanoma padaryti, nejaučiant savo pačių širdyje vidinės santarvės, ramybės ir džiaugsmo, kuriuo su mumis pasidalijo Prisikėlusysis. Dievas mums suteikia galimybę liudyti Jį švelnumo ir džiaugsmo kupina širdimi, suvokiant, kad esame riboti žmonės, tačiau tos ribos negali sustabdyti galingo Viešpaties ramybės dvelkimo.

Iš tiesų šį sekmadienį aiškiai matome viziją Bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės, kuomet mokiniai, suvokdami savo silpnumą, skelbia Dievo Karalystę ir ja gyvena savo kasdienybėje. Galima sakyti, kad tai yra Dievo svajonė, tai, dėl ko Išganytojas atėjo pas mus. Jis nori per mus paliudyti, kokia meile mus myli Dievas…

(Mons. Adolfas Grušas / Vatikano radijas)