Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje popiežiaus bendrojoje audiencijoje
dalyvavo 22 tūkst. maldininkų, tarp jų keliasdešimties lietuvių grupė – Klaipėdos
Kristaus Karaliaus parapijos nariai, kuriuos Šventasis Tėvas pasveikino lietuvių kalba.
Audiencija
vyko tarp dviejų svarbių Benedikto XVI sukakčių – pirmadienį jam sukako 85 metai,
o ketvirtadienį sukanka 7 metai nuo išrinkimo į Petro sostą. Šventasis Tėvas dar kartą
padėkojo už daugybę sveikinimų, šiomis dienomis jį pasiekiančių iš viso pasaulio,
o taip pat dar kartą paprašė malda lydėti jo tarnystę Kristui ir Bažnyčiai.
Bendrosios
audiencijos pagrindinėje kalboje Popiežius grįžo prie katechezės apie ankstyvosios
Bažnyčios maldą. Pirmąją šio ciklo dalį, kurioje buvo kalbama apie Sekmines, popiežius
Benediktas skaitė dar prieš Didžiąją Savaitę ir prieš savo kelionę į Kubą ir Meksiką.
Dabar, šį trečiadienį skaitytoje antroje dalyje, Šventasis Tėvas komentavo Apaštalų
darbų knygoje aprašytą epizodą, vadinamą „mažosiomis Sekminėmis“.
Apaštalų
darbai pasakoja, kad po luošo vyro pagydymo prie Jeruzalės šventyklos, prisikėlusį
Jėzų skelbę Petras ir Jonas buvo suimti. Po teismo bylos, gąsdinimų ir grasinimų apaštalai
buvo paleisti. Jie grįžo pas savo brolius ir papasakojo ką turėjo išgyventi dėl Kristaus
liudijimo. Toliau Apaštalų darbų autorius šv. Lukas sako, kad bendruomenės nariai
„išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir meldėsi“ (Apd 4,24), o jiems pasimeldus
„sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti
Dievo žodį“ (Apd 4,31).
Popiežius atkreipė dėmesį į ypatingą tikinčiųjų bendruomenės
laikysenos bruožą: pavojaus, sunkumų, grasinimų akivaizdoje primoji krikščionių bendruomenė
nesvarsto kaip turėtų reaguoti, nekuria gynybos strategijų, nediskutuoja kokių priemonių
turėtų imtis, bet pirmiausia ima melstis. Kuo pasižymi šita malda? Pagrindinis jo
bruožas yra vienybė. Meldžiasi ne tik pavojaus ištikti Petras ir Jonas, bet visa bendruomenė.
Dėl Jėzaus patirti bauginimai ir persekiojimai bendruomenės neišgąsdina ir neišsklaido,
bet ją dar labiau suvienija. Tai, ko gero, pirmasis stebuklas, įvykstantis kai tikinčiųjų
bendruomenę užgriūva sunkumai: bendruomenės vienybė ne silpsta, bet stiprėja, nes
ją palaiko karšta malda.
Ženkime dar vieną žingsnį, - sakė popiežius Benediktas.
Ko persekiojama krikščionių bendruomenė prašo Dievą? Neprašo būti apsaugota nuo persekiojimų;
neprašo, kad Viešpats nubaustų Petro ir Jono skriaudėjus; bet prašo, kad Viešpats
suteiktų „drąsos atvirai skelbti žodį“ (Apd 4,29). Kreipdamasi į Viešpatį, pirmoji
krikščionių bendruomenė savo maldą pradeda šlovindama Dievo didybę: „Valdove, tu sukūrei
dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra“ (Apd 4,24). Paskui mini istorijoje nuveiktus
didžiuosius Dievo darbus ir dėkoja, kad jis neapleidžia savo sukurto žmogaus. Šventajame
Rašte aprašytų praeities įvykių meditavimas iš Kristaus slėpinio perspektyvos padeda
pirmajai Jeruzalės krikščionių bendruomenei suvokti kaip Dievas veikia visoje išganymo
istorijoje. Dėl to ji savo maldoje neprašo būti apginta ir apsaugota nuo bandymų,
bet prašo jėgų ir drąsos. Galiausiai šv. Lukas pastebi, kad „sudrebėjo susirinkimo
vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd
4,31). Vieta sudrebėjo. Tai reiškia, jog tikėjimas yra jėga, galinti keisti pasaulį.
Ir
mes, brangieji broliai ir seserys, - kalbėjo Popiežius baigdamas bendrosios audiencijos
katechezę, - turime mūsų kasdienio gyvenimo įvykius sudėti į maldą ir klausti kokia
yra jų tikroji prasmė. Ir mes, kaip pirmoji krikščionių bendruomenė, turime ieškoti
šviesos medituodami Dievo Žodį, turime mokytis atpažinti Dievo veikimą mūsų gyvenime.
Jis yra su mumis ypač sunkiomis akimirkomis. Taip pat ir tie įvykiai, kurių prasmės
mes nesuvokiame, priklauso Jo meilės planui. Jame numatyta, jog blogį, nuodėmę ir
mirtį nugalės Dievo gerumas, malonė ir gyvybė. (Vatikano radijas)
*
* *
Įspūdžiais iš Šventojo Tėvo audiencijos ir apie piligrimystę į Romą prie
mūsų mikrofono dalijasi kun. Saulius ir Inga