Atvelykio sekmadienis, Dievo gailestingumo šventė

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20,19-31)

BŪTI DRAUGE

Moterys rado Kristaus kapą tuščią, tačiau tą pačią dieną, kitoje Jeruzalės vietoje buvo dar vienas, pilnas kapas. Jame buvo susirinkę Jėzaus mokiniai, pasislėpę už uždarytų durų, prislėgti nusivylimo ir paralyžiuoti baimės. Kaip tik čia, savotiškame kape, kuriame buvo pasilaidoję apaštalai, juos ir surado Priskėlusysis.

Norėtųsi įsivaizduoti apaštalų veidus tą akimirką. Tikriausiai juose atsispindėjo džiaugsmas, netikėjimas, nuostaba. Ko gero, jie tikėjosi iš savo Mokytojo susilaukti nemažai priekaištų, galbūt, bijojo Jo veide išskaityti nusivylimą dėl mokinių parodyto bailumo, dėl to, kad jie nebuvo kartu sunkiausiu momentu ir taip išdavė draugystę… Tačiau Jėzus neslėpė savo širdyje jokios nuoskaudos ir dovanojo apaštalams Dvasią, kad Jos galybe atleistų nuodėmes.

Tai labai gražus ir šviesus priminimas: mūsų uždarumas ir baimė negali sulaikyti Prisikėlusiojo! Jo šviesa nušviečia mūsų tamsą, Jo meilė yra didesnė už mūsų menkumą, Jo buvimas pripildo mūsų vienatvę. Prisikėlęs Viešpats eina susitikti savųjų į jų pačių susikurtą kapą ir kviečia juos pasikeisti, ragina įsijungti į didįjį Velykų perėjimą: nuo baimės prie džiaugsmo, iš kapo į kelionę, nuo nevilties prie drąsos.

Tiesa, tą dieną kartu su mokiniais nebuvo Tomo, kuris nenorėjo patikėti jam skelbiama gera žinia. Jis verčiau norėjo pats pamatyti ir paliesti Jėzų. Jo draugų skelbimas buvo paprastas. Jie sakė: “Mes matėme Viešpatį!“. Savaime šie žodžiai primena tai, ką apaštalai sakė vienas kitam po pirmojo susitikimo su Jėzumi: „Mes radome Mesiją!“ Dabar apaštalai jau žino, kad Jėzus yra Viešpats ir Mesijas, jie Jį matė ir girdėjo, ir apie tai skelbia kitiems. Tačiau Tomas irgi trokšta tokios pat patirties. Jis mano, kad jam kaip ir kitiems apaštalams, tokia teisė priklauso. Vis dėlto, kai po aštuonių dienų Viešpats iš naujo atėjo pas apaštalus, Tomui nebereikėjo paliesti žaizdų ir įdėti piršto į vinių vietą.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad šis abejojančio apaštalo susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi įvyko bendruomenėje, kartu su kitais broliais apaštalais. Jėzus neatėjo privačiai, į Tomo namus. Susitikimo vieta tapo susirinkusi bendruomenė, kuri turėjo priimti abejojančio Tomo vidutinybę ir suvokti, kad joje buvo ir išdavikas.

Tai ženklas mums visiems. Mūsų susitikimas su Prisikėlusiuoju įvyksta ne idealioje ir tobuloje bendruomenėje, ir tuo labiau ne tokioje mūsų vienatvėje, kai pradedame galvoti, jog esame išskirtiniai ir tobuli. Viešpats ateina į mūsų gyvenimą, ten, kur mus pašaukė gyvenimo kelionei. Gaila, bet aplink save galime sutikti daug tikinčių žmonių, įsimylėjusių savo išsvajotą bendruomenę, kokios nėra ir niekada nebus, tačiau dėl vieno galime būti beveik tikri: ten nepavyks susitikti Prisikėlusiojo. Visi, belaukiantys išskirtinės patirties tikėjime ir nemokantys priimti savo kasdienybės su nusižeminimu ir pasitikėjimu, nors patys to ir nesupranta, iš tiesų padaro meškos paslaugą tiek sau, tiek savo bendruomenei.

Reikia tik drąsos! Prisikėlęs Viešpats nori susitikti mus ten, kur esame: su niekuomet nepatenkintais parapijiečiais, su klebonu, nesuspėjančiu laiku pradėti pažadėtas pamaldas, su bažnyčios choru, kartais nugiedančiu „pro šalį“, su triukšmingais jaunuoliais ir jų mėgstama gitaros muzika,- kaip tik ten, kur esame Viešpaties vardu, pas mus ateina Prisikėlusysis. (Mons. Adolfas Grušas/Vatikano radijas)