Pretenzija religinius įsitikinimus priskirti individualiai sferai prieštarauja religijos laisvei

Kovo pabaigoje Briuselyje buvo surengtas seminaras-dialogas apie „Religijos laisvę: pamatinę teisę greitai besikeičiančiame pasaulyje“. Seminarą kartu organizavo Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) ir Europos Bažnyčių konferencija (CEC-KEK), ekumeninė Bažnyčių ir bendruomenių Europoje asociacija, kuriai priklauso ir Lietuvos liuteronų evangelikų Bažnyčia.

Dienos trukmės susitikime buvo kalbėta apie religijos laisvę pasaulyje ir Europos Sąjungos viduje. Tarp pakviestų pranešėjų buvo Karačio arkivyskupas Joseph Coutts ir Paul Bhatti, nužudytojo Pakistano ministro Shahbazo Bhatti brolis, kalbėję apie sunkią krikščionių ir kitų religinių mažumų situaciją Pakistane, nepaisant formalios konstitucinės teisės į religijos laisvę.

Milano katalikiškojo universiteto profesorius Giorgio Feliciani analizavo situaciją Europos Sąjungos viduje.

Europos Sąjungoje religijos laisvė yra garantuojama ES pamatinių teisių chartijos 10 skirsniu. Čia pateiktoje formuluotėje rasime daug istorijoje išvystytų sąvokų, kurios įrašytos šalių konstitucijose ar tarptautiniuose traktatuose. Vis dėlto atidžiau įsižiūrėjus galima matyti, jog formuluotės perspektyva yra individualistinė ir nutyli, neatsitiktinai, apie religijos laisvės socialinę dimensiją. Tai nenuoseklu, mat vis tik garantuojama viešo kulto teisė.

Tai kompensuoja nuostata, jog ES pripažįsta Bažnyčias, jų tapatybę ir trokšta skaidraus bei nuolatinio dialogo su jomis.

Pasak pranešėjo, galbūt didžiausia kliūtis religijos laisvei vakarų Europoje yra stipriu antireliginiu nusiteikimu pasižyminčios kultūrinės ideologijos, kurios savo būdu siekia interpretuoti juridines normas. Radikaliausiems jų atstovams religinis fenomenas priklauso iracionaliai dimensijai ir neturi teisės būti minimu moderniose visuomenėse. Religijos, anot jų, priešinasi mokslinio pažinimo progresui ir sklaidai, skaldo žmones, gimdo fundamentalizmus, kurie griebiasi prievartos ir terorizmo. Tad idealiausia būtų, kad jos visai dingtų iš žmonių sąmonių, o kol to neįvyko, reikia bent jau uždrausti jas viešojoje erdvėje.

Iš tokios perspektyvos yra neigiama religijų, ypač krikščionybės, kultūrinė, socialinė ir politinė svarba, jas priskiriant išimtinai individualiai sferai. Taip pat neigiama religinių autoritetų teisė pasisakyti apie įvairias moralines problemas, pavyzdžiui, apie abortą, eutanaziją, šeimą, dirbtinį apvaisinimą. Tai pačiai logikai priklauso siekis uždrausti tradicinius religinius simbolius viešoje erdvėje dėl pagarbos kitų religijų išpažinėjams ar netikintiems. Neaplenkiami ir pavieniai asmenys – už religinio simbolio nešiojimą jiems gali būti pagrasinta atleidimu iš darbo, reikalaujama, kad jie elgtųsi taip, tarsi religinių įsitikinimų visai neturėtų.

Šioms tendencijoms stiprėjant reikia iš naujo pabrėžti tą religijos laisvės sampratą, kuri apibrėžta tarptautiniuose traktatuose ir pačioje Europos Sąjungoje. Pripažinimas, kad asmuo turi teisę individualiai ar kartu su kitais viešai išpažinti savo religinius įsitikinimus yra nesuderinamas su pretenzija religinį fenomeną priskirti išimtinai privačiai dimensijai.

Seminaro baigiamajame komunikate Europos Sąjunga raginama budriai saugoti religijos laisvę savo viduje, o taip pat naudoti savo turimas galias ginant ją visame pasaulyje, vykdydama savo pačios įsipareigojimą remti demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms. (Vatikano radijas)