Kardinolas R. Etchegaray. Ką reiškia būti vyskupu

Ką reiškia būti vyskupu? Kokia yra jo diena ir jo rūpesčiai? Kokia yra jo patirtis? Apie tai su italų mėnraščiu „30 Giorni“, remdamasis asmenine patirtimi, kalbėjosi prancūzų kardinolas Roger Etchegaray, garbaus amžiaus sulaukęs ganytojas, keliolika metų vyskupavęs Prancūzijoje, vėliau Jono Pauliaus II pakviestas tarnauti visos Bažnyčios reikalams į Romą.

Pirmiausia per vyskupo šventimus, pasak kardinolo Etchegaray, jis prisiima įsipareigojimus ir gauna veikimo programą – skelbti Dievo Žodį žmonėms, kad šie augtų tikėjime ir krikščioniškos žinios supratime, liudyti Jėzaus Kristaus išgelbėjimą.

Kiekvienas vyskupas turi tarnauti, kaip sakoma, „dalinei“ Bažnyčiai ir „visuotinei“ Bažnyčiai. Bet šios kategorijos yra ribotos, nes tarsi pripažįsta dichotomiją, kurios nėra. Juk, kaip stebinančiai pasakyta Vatikano II Susirinkime, dalinėse Bažnyčiose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia (Lumen gentim 23). Dėl tam tikrų istorinių ir juridinių priežasčių gal tapom per daug geografiški...O pirmųjų amžių vyskupui Bažnyčia pirmiausia nėra geografinė sritis, tačiau konkrečioje vietoje aplink vyskupą susibūrusi Dievo tautos dalis.

Kardinolas Etchegaray prisiminė savo darbą Marselio vyskupijoje, Prancūzijos pietuose, nuo 1970 metų. Marselis, viena vertus, buvo evangelizuotas dar krikščionybės aušroje, kita vertus, yra kosmopolitinis miestas, kuriame gyvena musulmonai, žydai, armėnai ortodoksai...Prieš keletą dešimtmečių stipriai sekuliarizuotas – kai kuriuose darbininkų kvartaluose tik 0,5 procento lankėsi sekmadienio Mišiose.

Ką tokiame kontekste veikia vyskupas? Pasak kai kurių, vyskupas praktinius sielovadinius uždavinius deleguoja kunigams, o pats tris ketvirtadalius laiko skiria administraciniams vyskupijos valdymo reikalams. Tačiau toks aprašas jo dienoms, anot ganytojo, nelabai tiko. Jo kasdienis gyvenimas buvo sudarytas iš kontaktų, asmeninių susitikimų – Marselis vis tik Viduržemio jūros miestas. Vienas pusdienis per savaitę buvo skirtas susitikimams su visais norinčiais, be jokio išankstinio susitarimo. Bet tiesa ir tai, kad reikėjo išvengti rizikos būti prarytam aktyvizmo. Vakaro malda ir Eucharistijos adoracija padėdavo visus dienos fragmentus suvienyti į velykinę viltį.

Gyvename tokiais laikais, anot kardinolo Etchegaray, kai vyskupas turi skirti labai daug dėmesio kunigams. Pastarieji turi išsilaikyti tarp dvigubos pasaulio ir Bažnyčios evoliucijos, jiems ypač reikia vyskupo paramos. Svarbu, kad vyskupas ir jo kurija netaptų tik komplikuotu skyrimų labirintu. Kyla klausimas, ar vidiniai reikalai neatima per daug vyskupo jėgų, kurias galėtų skirti apaštalavimui.

Kalbant apie kontaktus su civiline valdžia, jie buvo gana reti, oficialiomis progomis. Ne dėl priešiškumo, bet dėlto, kad neišbluktų vyskupiškos tarnystės dvasinis aspektas. Tačiau Marselyje, priminė ganytojas, nuo 1722 metų, po maro, gyvuoja tradicija šventosios Jėzaus Širdies šventės proga miesto valdytojams dalyvauti pamaldose. Žinoma, bet kas galėdavo pasiprašyti asmeniškai susitikti.

Tapti vyskupu reiškia įžengti į vyskupų bendrystę, paprastai su tais, kurie arčiausiai, vėliau su visa vyskupų konferencija. Tačiau pastaroji, nors teikia didelių organizacinių privalumų, neturi tapti partiniu aparatu, neturi pateisinti, kaip rašė vienas dienraštis, pareiškimo, jog „turime episkopatą, bet nebeturime vyskupų“. Vyskupas neturi prarasti savo individualumo. Yra ir kitos rizikos – dėl per didelio įsitraukimo į kolektyvinę struktūrą jis rizikuoja prisiimti daugiau uždavinių, nei pakelia, nutolti nuo savo vyskupijos, nebeturėti laiko doktrininiam apmąstymui, kuris labai svarbus vyskupui.
Svarbi yra vyskupo vienybė su Petro įpėdiniu. Šis ryšys yra visos Bažnyčios vienybės garantas. Kita vertus, Petro įpėdinio tikėjimas ir drąsa yra nepakeičiami vyskupui ir vietinei Bažnyčiai, patiriančiai didelį spaudimą iš įvairių pusių. Šiandien vyskupo „kankinystė“ nebėra tai, kad jam žada nukirsti galvą, bet tai, kad jis yra nuolatinis taikinys, svilinamas ant mažos ugnies...

Vyskupas turi būti, kaip rašė prieš daug amžių šventasis Ignotas Antiochietis, „vienybės žmogus“. Reikia atsispirti moderniai pagundai, jog tikėjimo tvirtumas išmatuojamas energija, kuri skiriama konfliktams. Vyskupas be paliovos turi ieškoti vienybės tarp krikščionių, kurie vienas kitą ignoruoja, vengia ar kovoja tarpusavyje.

Tai nereiškia visiems primesti vieną elgesio modelį. Tai reiškia, kad visi turi suvokti kas yra esmingiausia ir ginti tai. Jei tai bus išleista iš akių, kiekvienas kurs savo dogmą ir sektantišką, netolerantišką moralę. Reikia sąmoningai suprasti, kad Bažnyčia yra broliška ir hierarchinė bendrystė, kuriama paties Kristaus. Tikėjimo vienybė yra esminė. Apaštalas Paulius nepabijojo parašyti, jog nors ir „angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,8).

Dvasinis vyskupo gyvenimo centras, dar kart pabrėžė kardinolas Etchegaray, yra Eucharistija. Ji steigia ir maitina tikrąją bendrystę, virš visų paskirų nuomonių, apreiškia Viešpaties meilę. (Vatikano radijas)