Velykų sekmadienį po pietų, kaip kasmet po Didžiosios savaitės ir Velykų iškilmių,
Šventasis Tėvas kelioms dienoms išvyko į užmiesčio rezidenciją – Castel Gandolfo Popiežiškuosius
vasaros rūmus. Ten įvyko ir tradicinis Velykų pirmadienio vidudienio maldos susitikimas.
Velykų
pirmadienis daugelyje šalių yra nedarbo diena, kurią išvykstama į gamtą arba lankomi
giminaičiai, bendraujama šeimos rate. Tačiau norėčiau, - kalbėjo Šventasis Tėvas,
- kad iš krikščionių minčių ir širdžių nedingtų ir šio šventadienio priežastis – Jėzaus
prisikėlimas, svarbiausias mūsų tikėjimo slėpinys. Šv. Paulius korintiečiams rašo:
„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“
(1 Kor 15,14). Tad šiomis dienomis svarbu iš naujo pasiskaityti keturiose Evangelijose
pateikiamus liudijimus apie Kristaus prisikėlimą. Tai pasakojimai, kuriuose skirtingais
būdais perteikiami mokinių susitikimai su prisiklusiu Jėzumi. Jų dėka mes galime medituoti
tą nepaprastą įvykį, kuris perkeitė pasaulį ir padarė pasmingą kiekvieno žmogaus gyvenimą.
Evangelistai
neaprašo paties prisikėlimo įvykio: jis lieka slėpinys, tačiau ne mažiau realus, bet
paslėptas, už mūsų pažinimo akiračio ribų. Jis yra tarsi akinanti šviesa, į kurią
neįmanoma žiūrėti, - sakė popiežius Benediktas. Pasakojimai prasideda nuo dienos po
šabo ryto, kuomet moterys nuėjo aplankyti kapo ir jį rado tuščią. Šv. Matas pasakoja
apie žemės drebėjimą ir apie angelą spindinčiais drabužiais, kuris nurito akmenį nuo
kapo angos ir ant jo atsisėdo (plg Mt 28,2). Iš angelo sužinojusios apie prisikėlimą,
moterys, išsigandusios ir drauge kupinos džiaugsmo, pasileido bėgti pas apaštalus
ir kaip tik tą akimirką sutiko Jėzų, parpuolė jam po kojų ir jį pagarbino. Jėzus joms
pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją“
(Mt 28,10). Visų Evangelijų pasakojimuose apie prisikėlimą, kaip ir apie Jėzaus kančią
ir mirtį, moterims skiriama daug dėmesio. Tais laikai Izraelyje moterų liudijimai
neturėjo juridinės vertės, tačiau jos buvo labai artimos Viešpačiui. Jų vaidmuo svarbus
ir krikščionių bendruomenės gyvenime, ne tik Bažnyčios istorijos pradžioje, bet kiekvienoje
epochoje.
Kilniausias šitokio ryšio su Jėzumi pavyzdys, ypač Velykų slėpinyje,
žinoma yra Marija, Viešpaties Motina. Savojo Sūnaus Velykų slėpinio perkeista, Mergelė
Marija tampa Bažnyčios Motina, tai yra kiekvieno tikinčiojo ir visos bendruomenės,
- sakė Šventasis tėvas baigdamas kalbą prieš vidudienio maldą. Į Mariją kreipiamės
kaip į Dangaus Karalienę – Regina Caeli, tradicine malda, kuri Velykų laikotarpiu
pakeičia Viešpaties Angelo maldą. Marija mums tepadeda pajusti prisikėlusio Viešpaties
artumą, kuris yra mūsų vilties ir ramybės šaltinis. (Vatikano radijas)