Velykų pirmadienio vidudienio malda

Velykų sekmadienį po pietų, kaip kasmet po Didžiosios savaitės ir Velykų iškilmių, Šventasis Tėvas kelioms dienoms išvyko į užmiesčio rezidenciją – Castel Gandolfo Popiežiškuosius vasaros rūmus. Ten įvyko ir tradicinis Velykų pirmadienio vidudienio maldos susitikimas.

Velykų pirmadienis daugelyje šalių yra nedarbo diena, kurią išvykstama į gamtą arba lankomi giminaičiai, bendraujama šeimos rate. Tačiau norėčiau, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - kad iš krikščionių minčių ir širdžių nedingtų ir šio šventadienio priežastis – Jėzaus prisikėlimas, svarbiausias mūsų tikėjimo slėpinys. Šv. Paulius korintiečiams rašo: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15,14). Tad šiomis dienomis svarbu iš naujo pasiskaityti keturiose Evangelijose pateikiamus liudijimus apie Kristaus prisikėlimą. Tai pasakojimai, kuriuose skirtingais būdais perteikiami mokinių susitikimai su prisiklusiu Jėzumi. Jų dėka mes galime medituoti tą nepaprastą įvykį, kuris perkeitė pasaulį ir padarė pasmingą kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Evangelistai neaprašo paties prisikėlimo įvykio: jis lieka slėpinys, tačiau ne mažiau realus, bet paslėptas, už mūsų pažinimo akiračio ribų. Jis yra tarsi akinanti šviesa, į kurią neįmanoma žiūrėti, - sakė popiežius Benediktas. Pasakojimai prasideda nuo dienos po šabo ryto, kuomet moterys nuėjo aplankyti kapo ir jį rado tuščią. Šv. Matas pasakoja apie žemės drebėjimą ir apie angelą spindinčiais drabužiais, kuris nurito akmenį nuo kapo angos ir ant jo atsisėdo (plg Mt 28,2). Iš angelo sužinojusios apie prisikėlimą, moterys, išsigandusios ir drauge kupinos džiaugsmo, pasileido bėgti pas apaštalus ir kaip tik tą akimirką sutiko Jėzų, parpuolė jam po kojų ir jį pagarbino. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją“ (Mt 28,10). Visų Evangelijų pasakojimuose apie prisikėlimą, kaip ir apie Jėzaus kančią ir mirtį, moterims skiriama daug dėmesio. Tais laikai Izraelyje moterų liudijimai neturėjo juridinės vertės, tačiau jos buvo labai artimos Viešpačiui. Jų vaidmuo svarbus ir krikščionių bendruomenės gyvenime, ne tik Bažnyčios istorijos pradžioje, bet kiekvienoje epochoje.

Kilniausias šitokio ryšio su Jėzumi pavyzdys, ypač Velykų slėpinyje, žinoma yra Marija, Viešpaties Motina. Savojo Sūnaus Velykų slėpinio perkeista, Mergelė Marija tampa Bažnyčios Motina, tai yra kiekvieno tikinčiojo ir visos bendruomenės, - sakė Šventasis tėvas baigdamas kalbą prieš vidudienio maldą. Į Mariją kreipiamės kaip į Dangaus Karalienę – Regina Caeli, tradicine malda, kuri Velykų laikotarpiu pakeičia Viešpaties Angelo maldą. Marija mums tepadeda pajusti prisikėlusio Viešpaties artumą, kuris yra mūsų vilties ir ramybės šaltinis. (Vatikano radijas)